Išradimas, užkariavęs visą pasaulį
Kartais kai kurie svarbūs atradimai net specialistams atrodo nieko verti – ypač tie, kurie geba keisti žmonijos istoriją. Pavyzdžiui, kai Edisonas išrado elektros lemputę, Britanijos parlamentas pareiškė, jog išradimas nevertas nei praktiško, nei išsilavinusio žmogaus dėmesio. O tuometinio Technologijos instituto prezidentas net leptelėjo, kad tai – akivaizdi nesėkmė. Panašaus skepticizmo susilaukė ir brūkšninis kodas. 1934 metais jį sugalvojo Harvardo verslo koledžo matematikos studentai. Niekam brūkšneliais su tarpeliais nepasirodė įdomūs, todėl prabėgo daugiau kaip pusantro dešimtmečio, kol 1949 metų spalio 20 d. išradimą dėl visa ko sugalvota užpatentuoti. Užpatentuotas jis ramiai dulkėjo dar beveik ketvirtį amžiaus – kol pagaliau jį iškapstė iš užmaršties ir pabandė pritaikyti JAV. Tuomet paaiškėjo, kad brūkšninė prekių numeravimo sistema labai efektyvi, todėl ji iškart paplito ir po ketverių metų jau peršoko ir į Europą, o 1994 metais – ir pas mus.
Nuo prekių – iki šiukšlių
Šiandien nuo brūkšninio kodo išradimo praėjo lygiai 78 metai. Dabar barkodai jau yra tapę esmine modernios civilizacijos ir koduotos informacijos pasaulio dalimi. Brūkšniais sužymėtos kone visos prekės ir informacija apie jas – taip prekių srautai tampa lengviau valdomi, mažiau klastojami. Maža to, brūkšninis kodas pakelia prekių prestižą – jis rodo, kad įmonė stipriai stovi ant kojų, kad gali įpirkti brūkšninių kodų teises (nes jos kainuoja), kad pagaliau rūpinasi aptarnavimo kokybe. Juk vienaip atrodo greitas ir tikslus kodo nuskenavimas, o visai kitaip – užrašai aptriušusiame sąsiuvinėlyje, kurį pardavėjos išsitraukia iš po prekystalio.
Beje, ateityje siūloma koduoti ne tik prekes, bet ir visas jų pakuotes. Tam, kad jos patektų ten, kur priklauso ir būtų perdirbtos. Juk šiukšlės – svarbi pasaulio problema. Jei šiukšlė turės brūkšninį kodą su užkoduotomis pakuotės galimybėmis, jos išmesti į netinkamą konteinerį bus tiesiog neįmanoma – jis neatsivers. Tiesa, tam reikės ir specialių konteinerių.
Kodas su filmuku
Brūkšninį kodą gali sudaryti iki 20 simbolių – pastarieji rodo šalį, gamintoją, konkretų prekinį vienetą, kainą, dydį, svorį, spalvą, kokybę ir pan. Barkodais žymimos ne tik prekės, bet ir logistikos kroviniai, keleivių bagažas, kai kuriose šalyse automobilių nuomos kompanijos seka savo mašinas pagal ant stiklo priklijuotus brūkšninius kodus. Brūkšniniai kodai suteikiami ypač pavojingoms atliekoms – taip patogiau jas identifikuoti ir stebėti galimą jų judėjimą.
1988 metais atsirado 2D (dviejų dimensijų) brūkšninis kodas, kai kur jis vadinamas mobiliuoju brūkšniniu arba QR kodu. Jį gali sudaryti žymiai daugiau simbolių – net iki kelių šimtų kartų, jei koduojami tik skaičiai. Taigi, jei informacijos nedaug, kodas gali būti visai mažučio formato, bet jeigu jis didelis, čia tilps ir įmonės telefono numeris, ir adresas, ir vaizdai ar net maži filmukai. 2D turi ir dar vieną be galo svarbią funkciją – klaidų taisymo galimybę. Jei kodas pažeistas, išpurvintas ar net sunaikintas iki pusės – jame esančią informaciją vis tiek įmanoma atkoduoti.
Brūkšninis gyvybės kodas
Barkodas svarbus ne tik kaip numeravimo ir identifikavimo būdas, bet ir kaip saugumo barjeras – ekonominis, kriminalinis ir politinis. Lietuvoje raštas, tarkim, iš mokesčių inspekcijos irgi atsiunčiamas su brūkšniniu kodu. Dalis medicinos įstaigų šį kodą suteikia, pavyzdžiui, kraujo tyrimams.
Yra standartai ir 3D kodams, tačiau artėja dar įdomesnis dalykas – gyvybės formų kodavimas. Ir tai ne biurokratų ar technokratų prasimanymas, o pačių biologų iniciatyva. Mat klasifikuojant gyvąją gamtą tiek tradiciniai, tiek šiuolaikiniai genetiniai metodai surydavo marias laiko (nekalbant apie tai, kad tyrėjui būtini dar ir puikūs įgūdžiai). Savo ruožtu mažutė DNR atkarpa – katės plaukas ar žiogo koja, įdėta į optinį skenerį, turintį ryšį su DNR atkarpų duomenų baze, identifikuoja gyvybės formą per kelis akimirksnius. Tai labai patogu. Todėl DNR brūkšninio kodo metodika gyvūnijos pasauliui jau pritaikyta, dabar savo eilės laukia augalai. Čia brūkšninio kodo ieškoma chloroplaste. Duomenų bazę šiuo atveju sukurti sunkiau, nes augalai greičiau auga ir rūšys dažniau susikryžmina.
Brūkšninis kodas – iš nusiurbtų riebalų
Gyvūnų DNR brūkšniniai kodai buvo neįtikėtinai sparčiai pritaikyti ne vien moksliniams darbams. Vos pasirodė pranešimai apie sukurtą gyvūnijos DNR atkarpų bazę, maždaug po pusmečio internete pasirodė „Barcode of Life“ – labiausiai medžiojamų gyvūnų brūkšninių duomenų kodų bazė. Kol kas tai labiausiai susiję su Afrikos gyvūnais – Afrikos šernais, akiniuotaisiais kaimanais, plonanosiais krokodilais, garsaus Krugerio nacionalinio parko pagrindinėmis gyvūnų rūšimis, retesnėmis žuvimis. Visas šis gyvybės barkodų paviešinimas atliktas tam, kad būtų galima greitai patikrinti mėsos kilmę turguose, – turint skenerį tai taip pat lengva kaip prekybos centre atskirti vieną prekę nuo kitos. Vadinasi, nelegalių medžiotojų gyvenimas pamažu taps vis sunkesnis. Užtat taps įdomesnė keliautojų patirtis – įsivaizduojate, kaip greitai gautumėt informacijos apie bet kurį gyvūną turėdami gyvybės brūkšninio kodo skenerį?
Visa tai atrodo gera ir teisinga, tačiau sunku atsikratyti ir tam tikro nerimo, nes tuoj ateis ir žmogaus eilė. Gerai tai ar blogai – pasaulis kol kas neapsisprendė, tačiau konferencijos dėl žmogaus gyvybės brūkšninių kodų rengiamos jau ne vienus metus. Pirmoji tokia įvyko Londone prieš šešetą metų. Tuomet rengėjai kalbėjo, kad yra surinkę apie 200.000 DNR kodų įrašų ir duomenų bazė sparčiai gausėja. Beje, gauti žmogaus DNR yra gana paprasta – užtenka bet kurio audinio, netgi nusiurbtų riebalų, kurie tonomis paliekami grožio klinikose. Dėl šių „atliekų“ saugumo prieš kurį laiką Didžiojoje Britanijoje netgi kilo skandalas, bet paskui viskas savaime užgeso.
Nuo mobilių bilietų iki... antkapių
Bet, ko gero, tai dar rytdienos rūpesčiai, o kol kas pasaulis linksminasi su 2D kodu. Pavyzdžiui, Skandinavijos oro linijos diegia mobiliuosius įlaipinimo bilietus. Jau atsirado ir kurioziškų 2D naudojimo atvejų. Tarkim, Japonijos Jamanaši prefektūroje gyvenantis memorialinių paminklų gamintojas Iši no Koe gamina paminklus su įterptu dvimačiu kodu. Priėjus prie tokio paminklo, galima nuskenuoti kodą mobiliuoju telefonu ir gauti visą informaciją apie mirusįjį. Net su gražiausiais jo gyvenimo vaizdais ir (arba) trumpu vaizdo filmuku. Kai kurie gyvieji tokiu kapinių anonimiškumu labai džiaugiasi, nes po mirties jie įsivaizduoja nebenorėsią viešumo. Kam reikia, žinos, o svetimiesiems – tik brūkšneliai.
