Lapkričio mėnesį su Argentinos tango meistrais šį projektą pristatę Lietuvos publikai Vilniaus tango teatro artistai šokį, kerinčias melodijas ir nepamirštamus išgyvenimus šį kartą dovanos karščiu ir ritmu alsuojančioje tango kultūros širdyje.
Palaikydamas glaudžius ryšius su lietuvių bendruomene Rosario mieste Vilniaus tango teatras dalyvaus ir iškilmingame vasario 16-osios minėjime, ir kartu su visais grožėsis viena šalia kitos plevėsuojančiomis Argentinos ir Lietuvos vėliavomis.
Turbūt daugeliui Buenos Airės asocijuojasi su purvinomis gatvėmis, visur skambančia tango muzika ir šokėjais, besisukančiais tuo ritmu. Vilniaus tango teatras sako: „Taip ir yra! Net įsėdusius į taksi keleivius pasitinka tango muzika, sklindanti iš kiek traškančio radijo imtuvo.“
Važiuojant persikryžiavusiomis, visur tik vienpusio eismo gatvėmis, apima keistas jausmas, kad, net ir būdamas toli nuo Lietuvos, puikiai atpažįstamas kaip europietis dėl savo visai kitokios išvaizdos, kalbėjimo manieros ir net aprangos, galiausiai vis tiek esi namuose, nes aplinkos kuriama atmosfera įtraukia taip, jog čia ir dabar tampi savas.
Nepaisydami to, kad lauke spigina daugiau kaip 30 laipsnių karštis ir oro kondicionierius automobilyje veikia ne visada, taksistai, norėdami aprodyti miestą, praveža keliais kvartalais kiton pusėn, apsuka porą apžvalginių ratų, papasakoja šiek tiek istorinių įdomybių, bet už tai neima papildomų pinigų ir, maža to, ramiai siurbčiodami matę pataria, kur būtinai verta nueiti, o kur geriau nekišti nosies vakare.
Juolab, kad vakare gyvenimas dar labiau užverda. Į tango šou galima užsukti tiek vaikštant centrinėmis miesto gatvėmis, tiek klaidžiojant bohemiškais rajonų skersgatviais, o tie, kas nori patys pasisukti tango ritmu, gali užeiti į klubą, kur amžius yra asmenybės bruožas, nes čia šokamos milongos, ir susidaro įspūdis, kad tango Argentinoje šoka kiekvienas.
Visur karaliauja jo didenybė Tango, ir Vilniaus tango teatras jau pirmomis viešnagės dienomis tuo galėjo įsitikinti. Bevaikštant Caminito gatvelėmis, ten, kur gimė tango, neįmanoma neišgirsti šios muzikos, o išgirdus muziką – nešokti. Pastebėję šokančią porą, muzikantai pakviečia artistus arčiau savęs, o sužinoję, kad šokėjai yra lietuviai, su nuostaba kraipo galvas ir būtinai kviečia užsukti dar. Kita stotelė – muzikantas, gatvėje solo gitara grojantis Astor Piazzolla. Vilniaus tango teatro vokalistei pritarus balsu, po vienos dainos jis su praeiviais iš Lietuvos atsisveikina nenoriai.
Triukšmingas, spalvų kupinas gatvės gyvenimas, žinoma, slepia ir įvairių dažnai ne itin malonių dalykų, kaip vaikai, gyvenantys ant šaligatvio, prašinėtojai ar niekučių pardavėjai, kurių palyginti ne itin daug sutinkantiems europiečiams dažnai pagailsta.
Tačiau tenka pripažinti, kad 14 mln. gyventojų turinčio miesto tempas, žmonių elgesys, įpročiai ir rutina labai skiriasi nuo mums įprastos, todėl norint spėti tenka pasileisti pasroviui ir priimti viską, už ko užkliūva akis.
Žmonės čia labai pastabūs, visada vieni kitus atpažįsta. Sykį apsilankęs kavinėje pavakarieniauti ir priimtas seno, pakumpusio padavėjo, greičiausiai šį darbą dirbančio visą savo gyvenimą, visus kitus kartus jo būsi sutiktas kaip geriausias draugas, šmaikštausi apie gyvenimą, Buenos Airių kasdienybę ir kartu ragausi rinktinį argentinietišką vyną.
Angliškai čia nekalba beveik niekas, tačiau net ir nemokantys ispanų kalbos lengvai susišnekės su čionykščiais, o paklydusiam turistui vietinis gyventojas pabraižys žemėlapį ar net palydės.
Šalis, kiekviename žingsnyje kupina įvairovės ir dinamikos, masina ir pasitinka plačiai išskėstomis rankomis. Vilniaus tango teatro artistams viešnagė Buenos Airėse ir vėliau dar dviejuose miestuose bus ne tik neišdildomų įspūdžių oazė, bet ir dar vienas laiptelis kylant profesinio olimpo ir asmeninio tobulėjimo link.
