„Per savo story paliečiau manau daugumai moterų pažįstamą, o gal net ir išgyventa temą – vyro „pasisavinimą“.
Visu pirma, ačiū Jums, jog nuraminote. Prisipažinsiu, tikrai nusiraminau suprasdama, jog jog aš ne viena tokia. Tai jau nėra taip ir blogai.
Bet aišku, kaip bebūtų, tai nėra ir gerai.
Puikiai tiek aš, tiek moteris kurios man rašo, kad pasisavina vyrus arba yra labai pavydžios santykiuose, supranta, kad tai nėra gerai ir santykių nesustiprina, nes žmogui reikalinga laisvė. Juk santykiai ar santuoka tai nėra gyvenimas kalėjime. Tačiau su tuo kovoti ir pakeisti požiūrį į šitą dalyką tikrai nėra lengva, ir tai nepasidaro taip paprastai per vieną dieną. Tam reikia laiko, o gal net ir brandos, patirties, suvokimo.
Bet kuriuo atveju toks vienas kito pasisavinimas santykiams nepadeda. Nes aš manau, ankščiau ar vėliau, tačiau žmogui vis tiek pabos gyventi įkaltuose santykiuose, nuolatinėje kontrolėje ir kaip po padidinamuoju stiklu iš savo antrosios pusės.
Asmeniškai aš nebijau garsiai apie tai kalbėti ir prisipažinti, jog tai yra galbūt problema ir manyje, o ne Jame, kad aš tokia esu. Kartais per daug valdinga, mėgstanti viską kontroliuoti, žinoti kiekvieną žingsnį, nes man taip ramiau.. tikrai neretai „bambanti“ kai vyras išvažiuoja savaitgaliui (SU NAKVYNE) į medžioklę arba kelioms valandos nuvažiuoja į golfo treniruotę, o ką jau kalbėti apie pasisėdėjimus mieste be manęs su draugais vakarais. Man tai NO NO.
Aišku, aš labai džiaugiuosi, kad ir mano vyras nėra „tusovčikas“ kuriam norėtųsi kiekvieną vakarą eiti out su draugais. Bet užduodant sau klausimą kaip reaguočiau į tokius išėjimus, tai ko gero būtų daug nervų, skambučių, žinučių Jam ir ašarų visą vakarą, kol Jis būtų su draugais ir dar Jam grįžus iškelčiau dramą...
Kai pagalvoju ir pasižiūriu į save iš šono, tikrai nelengva su manimi turėtų būti...
Ir būtent dėl šio dalyko aš kreipiausi į psichologę, kad išmokčiau pakeisti požiūrį į situaciją, požiūri į kito laisvę, priimti tokį dalyką, jog vyras nėra mano nuosavybė. Jog vyrui kartais reikia atsipalaiduoti ir pabūti be žmonos, pasimėgauti savo užsiėmimais, kuriuos Jis mėgsta. Pailsėti. Nes dažniausiai po tokių išvykų ir vyras grįžta su geresne nuotaika, bei nusiteikimu!
Daug kas man kartoja, kad šis „pasisavinimo“ sindromas, kaip aš jį vadinu, praeis su metais, kai ir pačiai norėsis daugiau laisvės, ramybės ir tiesiog kartais pabuvimo tik su savimi arba su savo draugėmis, pabėgimo bent trumpam nuo besitęsiančios metai iš metų šeiminynes rutinos ir buities.
Pasidalinkite tos, kurios šiame tekste pažino save, o gal ankščiau tokios buvote, kas Jums padėjo pakeisti požiūrį į tokį pasisavinimą?“ – rašė V. Siegel.
