„Jau darosi absurdiška ir juokinga iš to, kad praėjus beveik dviems metams vis dar bandoma spausti paskutines sultis iš senų skandalų. Dažniausiai į tas blevyzgas nereaguoju, nes per daug mėgaujuosi kur esu dabar ir sąmoningai nutariau fokusuotis tik į ateitį. Tačiau šitame kontekste matau progą ir labai noriu pasidalinti savo patirtimi su tomis, kurioms gali atsitikti taip, kaip atsitiko man.
Aš suprantu, kad pasirinkti būti su žymiai vyresniu vyru yra kiekvienos merginos laisvas pasirinkimas, kaip kažkada buvo ir mano. Ypač jaunam protui taip atrodo tiesiog patogiau. Tikriausiai jeigu pavyktų laiką atsukti atgal ir kažką pakeisti, pakeisčiau daug ką, bet tik dabar tai suvokiu ir tebūnie tai lieka man galbūt nelabai maloniom, bet vertingom gyvenimo pamokom, kurių dėka užaugau ir subrendau kaip asmenybė.
Gyvenau tokioje aplinkoje ir mačiau daug ne tik savo pavyzdžių. Girdėjau frazes „KAS TU BE MANĘS BŪSI?“, „KAS SU TAVIMI TOKIA BUS?“, „KAS TU IŠVIS BUVAI IKI MANES?“, „SUGRIUS TAVO GYVENIMAS KAIP KORTŲ NAMELIS, JEIGU IŠSISKIRSIME!“, „LIKSI PRIE SUSKILUSIOS GELDOS“ ar „NIEKAS SU TAVIMI NEBEBENDRAUS“. Tarsi sėkminga moteris būtų vyro nesėkmių ir santykių griūties priežastis? Kiek iš tikro daug tokių silpnų vyrų. Manau dauguma sutiktų, kad šios frazės gan dažnai sakomos jaunoms merginoms, kurios dar jokio pagrindo po kojomis neturi, kurių suvokimas apie gyvenimą dar labai menkas, o gyventi norisi saugiai ir patogiai iš karto palikus tėvų namus. Nesakau, kad 100% visos situacijos tokios, bet atskirti pelus nuo grūdų tikrai yra labai sunku. Suvokiau, kad tokiu būdu vyrai bando įbauginti merginas, įvaryti į kompleksus ir pažeminti savivertę, taip galbūt iškeliant santykiuose save ar bandant išlaikyti moterį šalia savęs ilgiau. Mano patirtis tokia pati, man tada buvo 21/22 metai.
Atrodo, jog praėjo ne tiek ir daug laiko nuo tada, bet pokytis įvyko kardinalus. Ypač tada, kai man gimė dukra ir pati pradėjau suvokti, kaip aš reaguočiau iš šono, jeigu ji būtų mano vietoje. Tačiau šiai dienai esu labai laiminga ir sustiprėjau kaip moteris po to, kai suėmiau save į rankas, nepabijojau padaryti reikšmingus žingsnius ir nutariau daugiau taip nebegyventi.
Atvirai pasakysiu, su šypsena dabar klausausi frazių, jog mano praeito gyvenimo kortų namelis sugriuvo, kaip čia šiom dienom buvo išsireikšta. Ir labai gerai jog sugriuvo, nes iš tikro jis ir buvo tik iš kortų – bandymų kažkam įrodyti nesamus ir demonstruoti neturimus dalykus. Tačiau dabar prieš nieką nieko nebeturiu vaidinti. Esu laiminga, kad turime mūrinį namą, savo šeimos, kuriame yra darna, abipusė pagarba, meilė ir noras, kad kitam būtų kuo geriau. Kuriame nėra feiko, įsivaizdinimo į tai, kuo nesi ir bandymų ne savo sąskaita būti kažkuo vien tam, kad prie kažko turtingesnio arčiau prisišlietum. Aš šiandien jau niekam nieko neturiu įrodyti ir jaučiuosi tokia laisva.
Esu 27-rių ir nemanau, kad per daug galėčiau dalinti jaunoms merginoms patarimų. Ne viską ir pati padariau idealiai, bet sukausi iš sudėtingos situacijos kaip tik galėjau geriausiai saugodama save ir savo dukrą. Tačiau iš patirties šiuo klausimu galiu pasakyti tik tai – niekada nebijokite vyrų, negyvenkite iš nevilties ir pasimetimo, negalvokite, kad be vyrų mes, moterys, pražūsime! Nes taip nėra! Kiekviena iš mūsų viską galime ir sugebame, tik reikia labai norėti ir siekti to! Ir niekada neišmainykite savo orumo ir emocinės laisvės į materialinę priklausomybę nuo vyro.
Nenoriu Jums čia būti nei motyvatorė, nei guru. Šiuo tekstu sureagavau trumpai į bandymą eilinį kartą mane paveikti tais pačiais pasenusiais metodais – per neva prarastus pseudo turtus, bet manęs jau niekada tai nebepaveiks. Mano tikras turtas yra mano šeima. Pasidalinau nuoširdžiai tai ką pati praėjau ir galbūt kažkurią merginą su šitu postu paskatinsiu pagalvoti apie „nemokamą sūrį pelėkautuose“ kartojant mano ankstyvos jaunystės kelią ir įvertinti ką jos paaukoja bandydamos rinktis „saugesnį ir patogesnį“ kelią gyvenime“, – rašė Viktorija Siegel-Suodaitė.
Visą tekstą galite paskaityti čia
