Muzika merginą lydi jau nuo pat vaikystės. Savo lietuvišku krauju besididžiuojanti Vėtra yra Jono Trinkūno, kuris buvo išrinktas vyriausiuoju Romuvos dvasiniu vadovu – kriviu ir dabar šias pareigas užimančios Inijos Trinkūnienės dukra.
Savo muzikinę karjerą mergina pradėjo Lietuvoje, dainuodama Romuvos apeigų folkloro grupėje „Kūlgrinda“. Šiuo metu Vėtra užsiima soline muzikine veikla, kuria dainas, groja kanklėmis ir gyvena tarp Vilniaus ir Dublino.
Veiklos Vėtra turi ir gimtinėje, ir Airijoje. Lietuvoje mergina dainuoja su bendraminčių grupe, Dubline užsiima savo soline muzikine veikla, bendradarbiauja su vietiniais muzikantais. Tiesa, savo muzikinės karjeros lietuvė nenori sieti vien tik su Dublinu. Praėjusią vasarą savo muzika ji pristatė festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, kuriame kartu grojo su lietuviais muzikantais. Šiuo metu Vėtra įrašinėja dainas ir su airių elektroninės muzikos grupe „Dioscó na mbó“. Nors muzika lietuvei suteikia galimybę daug keliauti, tv3.lt ji išdavė, kad ir kiek laiko ji praleistų svetur – jos namai yra Vilniuje.
- Kaip taip nutiko, kad tave pastebėjo patys serialo „Vikings“ kūrėjai?
- Su manimi susisiekė vienas „Vikings“ serialo muzikinio takelio kompozitorių Einar Selvik, žinomos norvegiško folkloro grupės „Wardruna“ lyderis. Jis yra didelis „Kūlgrindos“, grupės kurioje dainuoju nuo mažens, gerbėjas. Po kurio laiko iš jo gavau labai džiuginantį pasiūlymą sudainuoti dainą seriale. Jis buvo tikras, jog mano dainavimo patirtis, mano balso tembras tiks sudainuoti giesmę karalienės Aslaug laidotuvėse. Pasiūlymą priėmiau nedvejodama. Giesmės tekstas buvo senąja norvegų kalba, užtruko laiko jį išmokti, tačiau kompozitorius man labai padėjo.
- Kaip vertini šią patirtį, ar tai pirmas kartas, kai tenka stoti prieš kamerą kino aikštelėje?
- Prieš filmavimą iš tikrųjų jaudinausi, nes kol kas tai buvo didžiausias pasirodymas, kurį esu atlikusi. Man padėjo tai, kad prieš dainos filmavimą kurį laiką dirbau „Vikings“ seriale kaip statistė, tai viskas nebuvo visiškai nepažįstama. O mane supę ten dirbantys žmonės bei serialo režisierė buvo labai malonūs bei draugiški. Filmavimo vieta buvo fantastiška, prie ežero apsupto kalnų bei miškų. Pati laidotuvių scena buvo įspūdinga ir vaizdinga, taigi įsijausti į vaidmenį nebuvo sunku. Šią patirtį prisiminsiu visą gyvenimą.
- Galbūt tavo planuose užkariauti ne tik muzikos pasaulį, bet ir tapti aktore? Ar niekada apie tai negalvojai?
- Visuomet savo planus siejau su muzika, tačiau vaidyba irgi domina, nors man tai kol kas nedaug paliesta sritis.
- Groji kanklėmis, kaip šis įnagis atsidūrė tavo rankose? Ką jauti, kai groji šiuo lietuvišku instrumentu?
- Manau, kad Lietuvoje visi kankles pažįsta. Tačiau užsienyje kol kas sutikau gal tik vieną ar du žmones, kurie būtų žinoję, kas tai yra. Visi kas pamato kankles be galo domisi, iš kur šis instrumentas, taip pat klausia, ar tai ne dulcimer (styginis instrumentas, kurio kilmė yra Amerikoje). Visuomet per koncertus papasakoju šio instrumento kilmę bei istoriją, paaiškinu kaip juo groju.
Kanklėmis pradėjau groti dar vaikystėje, kadangi augau muzikalioje šeimoje, turėjome kelias kankles namuose, kiek pamenu pirmuosius akordus parodė sesuo. Vėliau įstojau į Vilniaus Algirdo muzikos mokyklą, kurioje 7-erius metus mokiausi groti koncertinėmis kanklėmis pas nuostabią mokytoją Birutę Šinkūnaitę. Baigusi muzikos mokyklą vėl grįžau prie mažesnių kanklių, pradėjau daugiau improvizuoti, groti įvairesnes, šiuolaikiškas dainas, ką darau iki šiol.
Kanklės yra ypatingas instrumentas, juo anksčiau grodavo dvasininkai prie aukuro ugnies, per senąsias apeigas. Jų skambesys sujungdavo mūsų ir mirusiųjų pasaulius, taigi jų garsas yra gilus bei užburiantis.
- Teko matyti vaizdo įrašą airių televizijoje, kur pasakoji apie grojimą kanklėmis gatvėje. Kuo ši veikla tave sužavėjo? Ar svajoji groti ir didžiulėse arenose, o gal šlovės nesieki?
- „Busker Abu“ buvo gatvės muzikantų konkursas TG4 televizijoje, vieninteliame airių kanale, kuriame yra kalbama airiškai. Kadangi kelis kartus esu grojusi gatvėje, man pasiūlė ten sudalyvauti. Komisijai patiko mano muzika, pavyko patekti į pusfinalį, džiaugiuosi savo pasirodymu. Taip pat teko išmokti ir pasakyti kelias frazes airiškai, ką po to ne kartą esu panaudojusi.
Grojimas gatvėje Airijoje, ypač Dubline, yra labai populiarus, labai daug talentingų muzikantų groja pagrindinėse sostinės gatvėse, pasirodo ir keliaujantys gatvės muzikantai iš Australijos, Amerikos ir kitų šalių, kurie specialiai atvyksta čia. Tai didelė pramoga turistams ir vietiniams, taip pat tai suteikia labai ypatingą atmosferą miestui.
Savo gyvenimą sieju su muzika, stengiuosi kuo dažniau koncertuoti ir kurti, tikiuosi neužilgo surengti ir didesnius koncertus. Pavasarį planuoju išleisti pirmus savo muzikos įrašus, taigi laukite dar naujienų.
- Žingsnis po žingsnio ir tave pastebi vis daugiau žmonių. Ar pajutai, kad tavim domimasi?
- Po pasirodymo „Vikings“ seriale pajutau labai didelį susidomėjimą ir palaikymą. Labai džiaugiuosi sulaukdama tiek palaikymo žinučių ir gražių žodžių! Prieš pasirodant serijai su mano daina nežinojau, jog Lietuvoje yra tiek daug šio serialo žiūrovų.
Malonu, jog galiu atstovauti savo šalį, visuomet didžiavausi savo šaknimis, be to mano tėvai yra senovės baltų religinės bendrijos Romuva įkūrėjai.
- Kas tau teikia malonumą be muzikos?
- Kaip daugelis mano amžiaus žmonių, labai mėgstu keliauti, yra tekę aplankyti nemažai šalių, žinoma tam labai padėjo ir mano muzikinė veikla.
- Tavo gyvenimas klostosi lyg geriausiame scenarijuje, apie ką dar svajoji?
- Svajonių yra... daug! Manau, kad svajoti yra būtina, tačiau svarbiausia dirbti link savo tikslo, tuomet ir išsipildys visos svajonės.
- Ką norėtum pasakyti lietuviams, kurie tave gausiai palaiko?
- Norėčiau pasakyti, kad jūs esate nuostabūs!
- Už ką ir kam gyvenime esi labiausiai dėkinga?
- Esu labai dėkinga mane supantiems ir palaikantiems žmonėms, savo šeimai, ypač tėvams, kurie mane išmokė dirbti ir siekti savo tikslų nesižvalgant į šalis ir visuomet judėti į priekį.
