Dviejų dalių jausmų drama-komedija „Trys mylimos“ yra vienas iš nacionalinės dramaturgijos kūrinių, keliančių amžinuosius klausimus. Lietuvių rašytojos klasikės Julijos Žemaitės kūrinys režisierei padiktavo klasikinio spektaklio siužetą. „Kitokio teatro kurti aš nemoku ir nenoriu. Esu iš senosios teatro mokyklos, noriu scenoje tikro gyvenimo, personažų, noriu žiūrėti, kaip vaidina aktoriai“.
Pirmą kartą komedijoje vaidmenį gavęs jaunosios kartos aktorius Balys Ivanauskas visiškai nesuka sau galvos, kad pjesė, o ir spektaklio žanras kai kam gali pasirodyti senamadiški. „Tai spektaklis apie begalinį naivumą ir amžiną norą būti mylimam. Tai, kaip sudedame akcentus, priklauso nuo mūsų pačių“, – jis neabejoja. Ir priduria, kad princai, kartas nuo karto susirašinėjimo programėlėse siūlantys pusę savo palikimo ir amžiną meilę, yra šiek tiek panašūs į jo personažą – jauną, energingą, pokštus mėgstantį sukčių Liudviką.
Kaimo bernas Liudvikas vilionėmis vienu metu bando pavergti tris mylimas – vienoje kaimo troboje gyvenančias motiną ir dvi jos dukras. Tačiau tikslas jo piktas – ne meilė, o turtai, rašoma pranešime spaudai.
Vieną iš dukterų – Petronėlę – spektaklyje suvaidinusi aktorė Redita Dominaitytė įsitikinusi, kad jausmų tema teatre gyvuos per amžius. „Ir Šekspyras, ir Žemaitė kalba apie meilę, ši tema egzistuos tol, kol egzistuos žmonės Žemėje“, – sako ji.
Po spektaklio „Trys mylimos“ premjeros su R. Dominaityte kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Turėjo nuogąstavimų
– „Trys mylimos“ – klasikinė pjesė, gal netgi kiek senamadiška. Ar nesibaiminai, kad ir pačiai nebus įdomu vaidinti, ir žiūrovui – spektaklį žiūrėti?
– Neslėpsiu, pradžioje buvo tokių nuogąstavimų. Pjesė labai žinoma, daug kartų statyta ir profesionalų, ir mėgėjų, kirbėjo mintis, ar Žemaitė šiandien bus aktuali, įdomi? Ir čia galėjo būti du ėjimai: arba šią autorę pristatyti moderniai, naudojant šiuolaikines technologijas sukurti jaunajai kartai patrauklų spektaklį, arba rinktis klasikinį kelią ir jį dar stipriau pabrėžti.
Sutikdama vaidinti spektaklyje, aiškiai žinojau, kokį kelią rinksis režisierė K. Kazlauskaitė. Tai ne pirmasis mūsų darbas kartu, vaidinau ir jos režisuotame spektaklyje „Principas“. Žinojau, kur einu, su kuo dirbsiu, koks tai bus kūrybinis procesas. Šis darbas man yra didžiulės meilės Kristinai išraiška.
– Apie ką Žemaitės „Trys mylimos” gali kalbėti šiuolaikiniame moderniame teatre?
– Pjesėje nagrinėjamos temos nėra nei unikalios, nei išskirtinės, apie žmonių jausmus rašė ir graikų mitologijos kūrėjai, ir Šekspyras, ir Žemaitė. Jausmais paremta visa filosofija, taigi, meilės tema teatre egzistuos tol, kol Žemėje bus žmonių.
Šiuolaikiniame teatre galime ieškoti novatoriškų formų, naujų idėjų, tačiau teatro pamatas visada bus jausmai. Be to, visada atsiras žmonių, kurie liks ištikimi klasikiniam teatrui.
Žemaitės personalija nepaprastai įdomi. Tai buvo savo laikmetį praaugusi rašytoja – rašė pjeses, keliavo į Ameriką, skarelę nešiojo, nes tuo metu skarelės buvo madingos, rūkė ir netgi suviliojo savo dukters vyrą. Ne, ji nebuvo paprasta kaimo moterėlė, labiau savo laiko novatorė, amžinąsias temas perkėlusi į joms ne visai įprastą, etnografinę aplinką ir pavertusi tai literatūra. Unikalus unikalios moters portretas.
Pastaruoju metu mane tokios moterys itin domina, praėjusio šimtmečio pradžioje atrandu daug nepaprastų moterų – literačių, menininkų, fotografių, kultūros veikėjų. Neseniai gastrolių buvau išvykusi į Ameriką. Ten pasivažinėjusi, dar aiškiau supratau, kad esame unikali, įdomi tauta. Ir kad būdami nedideli, gyvendami gana uždaroje bendruomenėje, esame sukūrę stiprų, laisvą ir šiuolaikišką teatrą. Amerikoje susidūriau su momentais, kurie atskleidė šios šalies puritoniškumą, galiu pasakyti, kad kai kuriais atvejais laisvės ten – mažiau nei pas mus.
Spektaklyje kalba tarmiškai
– Ką tau reiškė spektaklyje pasinerti į etnografinį teatrą?
– Esu sovietmečio vaikas, etninį tapatybės jausmą turėjau ugdytis pati. Nei etnografinis teatras, nei etnografiniai kostiumai, nei kalba mums nebuvo savaime suprantamas dalykas. Toks, koks šiandien yra mūsų vaikams. Jaučiu savo tapatybės šaknis, kiekvienais metais jos man atsiveria vis giliau.
Dar prieš kokius penkiolika metų sau atrodžiau labai šiuolaikinė menininkė, besidominti šiuolaikiniu menu, naujomis teatro formomis, bet šiandien suprantu, kad visą gyvenimą mane intrigavo menų sintezė, etno susiliejimas su šiuolaikiniu menu. Kuo toliau, tuo daugiau savo kūryboje matau tokių apraiškų. Ir jei kas man prieš trisdešimt metų būtų pasakęs, kad pristatydama savo spektaklį apie Verą Šleivytę Jungtinėse Amerikos Valstijose vilkėsiu tautinį kostiumą, būčiau tik pasišaipiusi. Žinau, kad noriu savo garderobe turėti tautinį kostiumą, gal kiek modifikuotą, ryškų, kokia aš esu.
Nepaprastai didžiuojuosi savo tauta, savo šaknimis. Ir man smagu, kad spektaklyje kalbu tarmiškai. Netgi pylos gavau nuo režisierės, kai per repeticijas, staiga pradėjo lįsti visos įmanomos mano tarmės, palikom tik žemaitišką.
Neseniai gavau teatro magistrės diplomą. Erasmus programai pasirinkau lenkų režisieriaus Ivano Vyrypajevo studiją Lenkijoje. Šis režisierius yra tiesiog įsimylėjęs Lietuvą, daug apie tai kalbėjomės. Man įstrigo pasakyta frazė: „Tautą aš vertinu pagal duoną, jūsų duona labai skani“. Niekada nebuvau susimąsčiusi, kad duona gali būti dvasingumo išraiška.
– Spektaklyje suvaidinai vieną iš seserų – Petronę. Kokia ji?
– Moteris kovotoja, perdėm teisinga, sakyčiau, ji vienintelė suvokia, kas atsitiko, kas yra blogis, o kas – gėris. Ji mėgina ir kitiems atverti akis, tačiau mes ne visada juk norime matyti tiesą, leidžiamės būti mulkinami. Ir, būna, su tiesa liekame vieni. Yra sakoma, kad protingi žmonės mokosi iš kitų klaidų, bet dažniausiai juk mokomės iš savųjų.
Kurdama vaidmenį, galvojau apie tai, kad Petronė yra viena svarbiausių Žemaitės moterų. Nesu šios rašytojos kūrybos analitikė, tačiau vidinė nuojauta kužda, kad būtent Petronė yra panaši į pačią Žemaitę – kovojanti, tiesmuka ir dėl to ne visada patogi, ne visada mylima. Man ji artima, aš taip pat esu kovotoja, apie tai kalba ir mano premjerinis spektaklis „Menopauzė“. Esu menininkė, kūrėja, turiu priemonių, kuriomis galiu kalbėti ir sakyti savo tiesą. Ar ji bus išgirsta – kitas klausimas.
Man buvo aiški medžiaga, mano personažas, suvokiau aplinkybes, kuriose atsidursiu. Džiaugiuosi, kad sugebėjau save surinkti į vieną kumštį, nes premjeros savaitę buvo ir kitų renginių, kad atsiribojau nuo emocijų, ignoravau aplinką ir atsidaviau scenai. Tai – dar vienas brandos laiptelis mano kūrybos procese, galiu pelnytai savimi didžiuotis.
K. Kazlauskaitės režisuota dviejų dalių jausmų drama-komedija „Trys mylimos“ – Klaipėdoje, Kaune, Raudondvaryje, Zarasuose, Marijampolėje, Ukmergėje, Radviliškyje, Vilniuje, Jonavoje, Utenoje, Biržuose, Birštone, Telšiuose. Ryškius charakterius spektaklyje kuria teatro legendos: Dalia Brenciūtė ir Violeta Podolskaitė, Vytautas Taukinaitis ir Gediminas Storpirštis, o taip pat aktoriai B. Ivanauskas ir Artūras Dubaka, R. Dominaitytė ir Kristina Savickytė, Aistė Lasytė ir Veronika Tarasevičiūtė.
Scenografiją spektakliui kūrė Vidas Ribokas, kostiumus – Birutė Zorskienė, šviesų režisierius – Kasparas Bujanauskas, garso režisierius – Linas Kubekas. Spektaklyje skamba Povilo Kebliko aranžuotos harmonizuotos lietuvių liaudies dainos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
