„Visos bėdos prasidėjo prieš kelis metus, kada man buvo sepsis (kraujo užkrėtimas), gulėjau reanimacijoje, tada gydytojai net neįtarė, kad sergu leukemija. Atgavusi jėgas po kelių mėnesių vėl pasijutau blogai: silpnumas, apetito stoka, visą laiką būdavau išbalusi. Gydytoja į mano negalavimus žiūrėjo pro pirštus, pasak jos, kadangi sirgau sepsiu, kraujo rodikliams reikia laiko atsistatyti ir tikino, kad viskas praeis“,– sako pašnekovė.
Gąsdinanti diagnozė – leukemija
„Aš ir mano tėvai matėme, kad nėra viskas taip gerai, todėl nusprendėme nelaukti. Kauno klinikose paėmė kaulų čiulpų biopsiją ir atsakymo liepė laukti dvi savaites, o man jau tądien buvo be galo silpna ir negera. Grįžus namo sukilo temperatūra ir laikėsi visą savaitgalį. Pirmadienį nuvykome į infekcinę ligoninę, joje įtarė kažką negero, tačiau atlikus tyrimus medikai konstatavo, jog aš – ne jų pacientė ir skubiai išsiuntė į Vilniaus Santariškių ligoninę. Ten atlikus tyrimus diagnozė buvo nustatyta labai greitai. Kai atėjęs daktaras pasakė mano diagnozę – leukemija, aš priėmiau tik tą keistai skambantį medicininį terminą, daugiau nieko. Maždaug savaitę dar net nežinojau, kad sergu kraujo vėžiu. Kodėl vengiau tiesos? Lyg bijojau, stengiausi jos negirdėti. Man atrodo, ir patys gydytojai stengėsi prie manęs nelinksniuoti šios kraupiai skambančios diagnozės. Vėliau teko susidurti su tiesa. Apie kraujo vėžį žinojau žmonių nusistatymą, kad tai – mirtina liga. Daug verkiau ir, neslėpsiu, prasidėjo graužatis, klausiau savęs, ką blogą padariau, kad man taip. Reikėjo laiko kol susigyvenau. Kentėjau tiek nuo fizinio, tiek nuo vidinio skausmo, bet kaip ir sakiau, po tamsos visada ateina šviesus rytas“, – teigia mergina.
Paklausus, kaip pasikeitė gyvenimas po dienos, kada buvo nustatyta diagnozė, pašnekovė tikina, kad jis apsivertė 360 laipsnių kampu. Atrodė, kad čia sveika, tik kamuojama silpnumo, o kitą dieną – kraujo vėžys.
„Paradoksalu, tačiau nebe reikalo sakoma, kad gyvenimas visiškai nenuspėjamas. Buvau ką tik baigusi mokyklą, planuose buvo studijos ir naujas gyvenimas, tačiau viskas akimirksniu apvirto aukštyn kojom. Pasikeičiau ir kaip žmogus, ir kaip asmenybė“,– atvirauja mergina.
Šokas artimiesiems ir chemoterapijos
Pasak pašnekovės, kai artimieji sužinojo apie jos ligą, jiems buvo šokas, tačiau palaikymo susilaukta itin didelio.
„Mane supa išties labai geri ir neabejingi žmonės, tačiau tai supratau tik užklupus nelaimei. Visi su manimi ėjo į kovą. Būkim atviri, vienas lauke – ne karys, kad ir koks žmogus būtų stiprus, jam palaikymas būtinas. Svarbu turėti į ką atsiremti ne tik tada, kai fiziškai negali paeiti nuo chemoterapijos seansų, bet ir tada, kai palūžti psichologiškai. Būsiu nekukli ir drąsiai pasakysiu, kad esu stipri viską atlaikiusi, tačiau jei ne mano tėvai, artimieji, nežinau ar būčiau įveikusi tokį išbandymą.
Dėkoju Dievui, kad mano kūnas pats susitvarkė su liga ir neprireikė transplantacijos. Nors ir sunkiai, tačiau to pavyko pasiekti chemoterapijų, teigiamų minčių ir savo pačios kūno pagalba. Pirmas chemoterapijas atlaikiau visai neblogai, manau, kaip ir visi. Atsimenu, palatoje guli kita pacientė, jai laša rausvas skystis ir ji su šypsena kalba, kad viskas gerai, nieko neskauda ir kad nėra taip baisu. Taip, pradžia nebūna baisi, chemoterapija nėra skausminga, tik sulašina įvairių, gražių spalvų skystį (mėlynos it rašalas, oranžinės lyg apelsinų sultys, rožinės, kaip rožių vanduo) ir viskas. Na, o visos blogybės atsiranda, kai prasideda šalutinis poveikis. Neslėpsiu, buvo labai sunku, gulėjau reanimacijoje, kai kurias chemoterapijas ištvėriau ypač sunkiai, tačiau akivaizdu, kad viskas ištveriama. Svarbiausia ligos neįsileisti į sielą, o tada fizines galias parodys kūnas“,– savo patirtais išgyvenimais bei patarimais dalinasi mergina.
„Šiandien galime pasidžiaugti, jog žmonių, susirgusių onkohematologinėmis ligomis, išgyvenamumo rodikliai gerėja. Naujų gydymo metodų taikymas suteikia galimybes vis daugiau žmonių pasveikti ir gyventi visavertį gyvenimą arba ligą ilgam sustabdyti. Vis tik, sergantiesiems vien gydymo nepakanka – be galo reikšmingas tokiais atvejais tampa ne vien tik artimųjų, bet ir visuomenės palaikymas. Tą dažnai išgirstame iš pasveikusių žmonių, kurie įvardija, jog ypatingai ligą įveikti padeda pozityvus nusiteikimas ir aplinkinių palaikymas: artimųjų, draugų, gydytojų, savanorių. Tai reiškia, kad nuoširdus dėmesys, teigiamos emocijos, rūpestis vieni kitais yra ne mažiau svarbūs nei tradiciniai gydymo metodai“, – teigia Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.
Kaulų čiulpų transplantacijos prireikia ne visada
„Diagnozavę ūmią leukemiją, vertindami įvairius ligos parametrus, tarp jų ir molekulinius tyrimus, nustatome jos tipą ir rizikos grupę. Ligos rizikos grupė gali keistis ir pagal tai, kaip liga sureaguoja į chemoterapinį gydymą. Pagal ligos rizikos grupę vykdomas ir gydymo planas“,– pasakoja VUL Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja dr. Rita Čekauskienė.
Gydytojos hematologės teigimu, kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos prireikia tik didelės rizikos limfoblastinių leukemijų atvejais: „Nustačius didelę riziką pradedame ieškoti kaulų čiulpų donoro. Pradžioje tarp brolių ir seserų, tačiau tinkamą donorą šeimoje randame tik apie 25 proc. pacientų. Kitais atvejais – gelbėja negiminingi donorai. Jei pacientui, kuriam pagal ligos rizikos grupę reikia atlikti kamieninių kraujodaros ląstelių transplantaciją, nerandame tinkamo donoro, liga beveik visuomet vėl grįžta arba kitaip – recidyvuoja. Tokiu atveju ligos prognozė tampa dar nepalankesnė", - sako gydytoja.
Pakitęs požiūris į gyvenimą
Šiandien mergina jaučiasi puikiai, planuoja baigti mokslus ir pradėti dirbti. Kadangi visos bėdos baigėsi, grįžtama į savas vėžes, atsiranda laiko ir mėgstamai veiklai, kaip šokiai, knygos bei kitų pomėgių paieškos.
„Nesu iš tų, kurios turi šimtus veiklų ir užsiėmimų, tiesiog, kasdien atrandu vis kažką naujo, mėgaujuosi kiekviena diena. Dabar, kai viskas praėjo, galiu ramiai atsisėsti ir apibendrinti, kaip ir kodėl viskas įvyko. Supratau, kad niekas nevyksta be reikalo. Nereikia verkti, jei Dievas atima sidabrą, tikriausiai, jis vietoj to paruošęs auksą. Įveikus ligą pasikeitė mano vertybės, požiūris į gyvenimą, viską vertinu kitaip. Kas anksčiau atrodė didelės neišsprendžiamos problemos, dabar tai – nereikšmingi dalykai. Liga mane pakeitė ir atvėrė akis, kad nėra blogai kažko neturėti, daug blogiau nematyti ką turi. Absurdas, kad žmogus tai suvokia tik tada, kai pereina kančias ir gyvenimo iššūkius. Dabar esu laiminga, džiaugiuosi kiekviena diena i kasdien sau kartoju, kad esu sveika ir man daugiau nieko nereikia, nes viską jau turiu“,– džiaugiasi pešnekovė.
