Žinoma, ir toliau nepamirštant stiprybės bei atbundančios gamtos simbolių – kiaušinių, žalumos bei stalo karaliaus – pyrago, dabar ruošiamo pasitelkus ir fantaziją, ir močiučių receptus, rašoma pranešime spaudai.
Kaip rekomenduojama puošti stalą ir be kokių skanėstų Velykų neįsivaizduoja žinomos Lietuvos moterys?
Viena gražiausių tradicijų – kiaušinio dalybos
Kiaušinis pagrindiniu Velykų stalo simboliu išlieka ir šiais laikais. Pasak Vilniaus etninės kultūros centro Kultūrinių veiklų koordinatorės ir organizatorės Marytės Liugienės, daugelio pasaulio tautų mituose, sakmėse kalbama apie tai, kad būtent kiaušinis yra pasaulio pradžia.
Kiaušinis atsiranda ant mūsų stalo ne tik per Velykas, bet ir Sekmines, Jurgines. Buvo tikima, kad kiaušinis gali sugerti blogąją energiją, tikėjo, kad jis gali pašalinti moralines ydas, netgi išgydyti kai kurias ligas, pavyzdžiui, Punsko apylinkėse kiaušiniu gydydavo drugį.
Kiaušinių marginimas ir dažymas atsirado labai seniai, dar iki Krikščionybės, kuomet pirmą rastą laukinio paukščio kiaušinį nudažydavo raudona spalva ir nešdavo padėti „šventoje“ vietoje kaip auką personifikuotoms gamtos jėgoms.
Šiais laikais išlikęs gražus paprotys Velykų pusryčius pradėti nuo pašventinto gražiausio margučio, jį pasidalinant į tiek dalių, kiek yra šeimos narių. Tai garantuoja šeimos vienybę, susitelkimą, bendrystę.
Seniau labai stengėsi, kad Velykų stalas būtų gausus valgiais. Žemaitijoje stalo nenukraustydavo visas tris Velykų dienas, kadangi buvo tikima, jog ir visi metai bus sotūs. Patiekalai ant stalo buvo dedami nepjaustyti, linkint skalsos bei sotumo.
Ant stalo šeimininkės būtinai patiekdavo kiaulienos patiekalą. Kiaulė reiškė sotumą, vaisingumą. Stalo centre – margučiai dubenyje, papuoštame žalumynais, ir velykinis avinėlis su vėliavėle, sviestinis arba iš baltos tešlos. Stalas buvo puošiamas visžaliais augalais – bruknienojais, šarkakojais, beržo vytelėmis.
Kai kur ant stalo statydavo ir „kiaušinyką“ – velykinę eglutę, kurią puošdavo kepinukais iš tešlos, popieriniais ar šiaudiniais paukščiukais, žalumynais. Na, o atsigaivinti Velykų metu valstiečių stalui puikiai tiko sula arba gira, paskaninta kmynais ar džiovintomis mėtomis.
Pasak M. Liugienės, apeiginis Velykų pyragas – boba yra archajiškasis pavasario švenčių reliktas. Asocijavosi su geros (baltos) duonos gausa ir su namų pilnatve, geru kviečių derliumi. Ją gardindavo aguonomis, vaisiais, riešutais, puošdavo glajumi. Iš pyraginės tešlos likučių kepė paukščiukų pavidalų pyragėlius.
Na, o šiais laikais Velykų stalo puošmena tampa ne tik mieliniai pyragai. Dabar mielai eksperimentuojame ir gaminame įvairius tortus, desertus. Štai be kokių patiekalų savo Velykų vaišių neįsivaizduoja žinomos moterys.
E. Vitulskienė eksperimentuoja gamindama įvairius pyragus
„Velykos mūsų šeimai neabejotinai siejasi su bažnyčia, ramybe, darna bei artimais žmonėmis. Žinoma, ir žaismingumu. Susilaukus vaikų, per šią šventę mus aplanko ir Velykų kiškis“, – šypsosi „EV mados namų“ įkūrėja Erika Vitulskienė.
Pašnekovė pasakoja, kad visuomet stengiasi sukurti jaukią aplinką pasitelkiant įvairias dekoracijas, pavasario spalvas – geltoną, žalią, raudoną. Šiomis spalvomis kartu su vaikais ji margina ir kiaušinius.
Neatsiejamas šventės akcentas, pasak E. Vitulskienės, yra pyragas.
„Per šventes leidžiame sau atsipalaiduoti, todėl gaminame daug patys, o ant stalo netrūksta saldėsių. Kiekvienais metais eksperimentuojame. Žinoma, ne visuomet iš pirmo karto pavyksta pagaminti taip, kaip tikiesi, tačiau įdomiausiu ir svarbiausiu dalyku čia tampa procesas“, – komentavo E. Vitulskienė.
Ji pasakoja, kad šiais metais, įkvėpta Alfo Ivanausko receptų, planuoja gaminti tortą su maskarpone arba klasika tapusį tiramisu desertą.
„Norisi visiems palinkėti ne tik skanumynų, bet svarbiausio – artimųjų, vidinės ramybės ir šilumos“, – pabrėžė E. Vitulskienė.
S. Burbaitė Velykų vaišėms siūlo figūrą tausojantį saldėsį
Tinklaraštininkė, knygos „Tavo geriausia draugė“ autorė Simona Burbaitė sako, kad kaip ir kitos šventės, Velykos jai asocijuojasi su šeima.
„Žinau, kad tai bus laikas, kada visi susirinksime prie bendro stalo, galėsime daugiau laiko praleisti kartu. Žinoma, pagrindiniu ir svarbiausiu šventės akcentu tampa margučiai, kuriuos dažome ir puošiame kartu su visa šeima“, – sako S. Burbaitė.
Kadangi jos mama nuostabiai gamina maistą, Simona prisipažįsta, kad kol kas yra tik pagalbininkė jai virtuvėje, be to, tai puiki proga išmokti jos gaminimo subtilybių. Dažniausiai ant Simonos šeimos Velykų stalo – įvairūs mėsos vyniotiniai, šaltiena, margučiai, salotos ir, žinoma, koks nors keptas pyragas ar tortas.
„Visada verta pasidomėti įvairiais maisto tinklaraščiais, ypač lietuviškų jų turime tikrai puikių – ten ir pati randu idėjų, kaip gaminti subalansuotą maistą ne tik švenčių metų, o ir kasdien“, – patarė S. Burbaitė.
Simona rekomenduojama pasigaminti jos mėgstamiausią varškės apkepą, kuris šiais metais pakeis tradicinį pyragą. Pasak S. Burbaitės, jos kepamas varškės apkepas yra su ryžių dirbsniais, be kruopų ir cukraus, tad tai puiki idėja visiems, norintiems paįvairinti Velykų stalą ir rinktis desertus be sąžinės graužaties.
