Kasdien dukros šypsena ir juoku besidžiaugiantis vyras socialiniuose tinkluose prabilo apie Sofijos emocijas ir pasikeitimus.
„Jau lygiai metai, kaip mano gyvenimo moteris padovanojo man mano gyvenimo moterį, – džiaugėsi vyras. – Prie mūsų prisijungus Sofijai, mintyse atsirado papildoma grafa, žyminti jos išmoktus dalykus: dar vienas skiemuo, dar vienas išmoktas judesys, dar viena sekundė lygsvaros. Bet mokymasis šeimoje visada vyksta dvipusiu eismu: jie iš mūsų – mes – iš jų.
Kartu praleistų metų proga sumąsčiau pasidalint viena iš Sofijos išmokta pamoka, apie gerai visų tėvų pažįstamą fenomeną – spontanišką, užkrečiantį, kone isterišką kūdikių juoką, kartais kylantį tarsi iš niekur. Kitaip sakant – apie laimę tokia, kokia ji ir turi būti.“
Vyras rėmėsi budistų išmintimi: „Kaip reguliarus ateistas, pabūnantis budistu švenčių dienomis, šitą fenomeną pabandysiu išlukštent per vieną istoriją, iš kurios kildinamas Zenas.
Pasiekęs nušvitimą, Buda pradėjo keliauti ir mokyti. Ilgainiui, net ir labai konkurencingoje to meto Indijos religinėje aplinkoje, Buda sugebėjo susirinkti pakankamai gausią minią sekėjų, kurie tapo vienu iš trijų budizmo Brangakmenių – sangha, arba vienuolių bendruomene.
Kartą, atėjus laikui pamokslauti jai, Buda tiesiog atsistojo prieš minią ir parodė visiems rankoje laikomą gėlę.
Vienuoliai laukė: juk čia ne šiaip koks eilinis pamokslaujantis bomžas, čia juk Buda! Jis negali tylėt, jis privalo turėti pasakyti kažką labai protingo.
O Buda tuo tarpu ir toliau, tarsi juokdamasis, kaip stovėjo su tuo kvietku, taip stovėjo.
Taip visi ir žiūrėjo vieni į kitus, sangha – į Budą, laukdama jo žodžių, Buda – į vienuolius, laukdamas bala žino ko.
Taip jie tikriausiai ir būtų žiopsoję, bet vienas Budos mokinių, Mahakasjapa, matyt, atsižiūrėjęs į tą gėlę, nusišpysojo ir nusilenkė – taip, kaip nusilenkiama padėkojant už pamokslą.
Pamatęs Mahakasjapos gestą, Buda jam verbaliai per petį paplekšnojo keliais pagiriamaisiais sakiniais, kurie bendrai išsiverstų į „pagavai, ne?“
Bandyti paaiškinti Gėlės pamokslą yra kažkas panašaus į bandymą atsakyti į populiarųjį Zen koaną apie pliaukštelėjimą viena ranka, bet pamėginkim.
Buda puikiai suvokė, kad jo mokymas yra sudėtingas – per sudėtingas, kaip jam pasirodė iš pradžių. Pagal viena legendą, jis apsisprendė tik po to, kai jam apsireiškė dievas Brahma, ir, trumpai tariant, paprotino: „žiek – yra trijų rūšių žmonės: vieniems nei tu, nei niekas kitas padėt negali. Kitiems sekasi visai neblogai ir be tavo pagalbos. Bet yra ir tie, kuriems iki išminties trūksta tavo suvoktų tiesų. Tai mislyk.“
Ir jis pradėjo mokyti, iš ko gimė viena turtingiausių filosofinių tradicijų žmonijos istorijoje. Bet Buda suvokė, kad jei jo doktrina bus tik sudėtingų sąvokų dauginimas ir tirštinimas, ilgainiui per medžius žmonės nebematys miško. Be žodžių, be teismo, be vertinimo išgyvenamas realybės momentas yra visa nušvitimo esmė, tik šią tiesą bandyti perteikti žodžiais yra tas pats, kas bandyti nulipti žemyn į viršų važiuojančiu eskalatorium.
Gėlės pamokslas yra tarsi išbudinanti pliūcha visiems reikalaujantiems kad tai, kas svarbu ir tikra, privalo būti sudėtinga, kad tiesa būtų žodžiais sudiktuota iš aukščiau, nes ji negali būti išgyventa mūsų pačių. Tai tarsi savotiškas Budos „ė, tu būk biški paprastesnis.“
Laimė yra vienas pagrindinių žmogaus gyvenimo dėsnių, tačiau neretai, pamačius spontaniškai ir nuoširdžiai laimingą žmogų, kone automatiškai kyla egzistenciniai-metafiziniai klausimai: „o tai kas tau yra?“ ir „ko čia žvengi?“
Jei žmogus yra laimingas, kažkas už to slepiasi – privalo slėptis: prasmingas anekdotas, komiška scena, konkurento nelaimė, Šustauskas – kas tik nori. Laimė ir juokas privalo būti sudėtiniai, už savęs esančiais dalykais paaiškinami reiškiniai. Visada a posterioi, niekada a priori. Juk negalima būti tiesiog laimingam, nes nu nesąmonė gi, nu.
Ir tik maži vaikai, nesugadinti kone universalaus visuomenės reikalavimo visada būti kažkuo nepatenkintais ir turėti licenciją laimei, juokiasi, nes ten, kur mes matome priežastis ar jų trūkumą, kategorijas, kliūtis, prestižą ir statusą, jie mato tą pačią Budos laikomą gėlę, kurios visiškai užteko Mahakasjapai. Tik ten, kur jis šypsojosi, jie juokiasi.
Kol vaikai mokosi iš mūsų, mokykimės iš jų. Kai esame laimingi, būkime laimingi taip, kaip laimingi yra jie: be priekaištų sau, be klausimų ir be žvilgsnių į laikrodį“, – rašė A.Valinskas.
