„Patį gimtadienį švęsime su žmona ir sūnumi, bet ta diena man bus darbo diena. Kitą dieną su draugais atšvęsime atskirai. Dar smagu, kad gimtadienį organizuojantis draugas taip pat tądien švenčia gimtadienį. Tad turime tokį „trečią brolį“.
Dėl to gimtadienis kasmet mums būna ypatingas. Bet iš tiesų visai nesvarbu, ar tau 39, ar 40, svarbiausia, kad tu tokio amžiaus sulaukei. Šiais laikais ne visiems taip pasiseka“, – teigia jis.
Broliai Gataveckai itin dažnai lieka neabejingi įvairioms socialinėms, visuomeninėms problemoms ir savo nuomonę dažnai išsako socialiniuose tinkluose. Visgi, anot Remigijaus, tokie jie buvo ne visada.
„Mus tokius suformavo aplinka. Visų pirma, mums vaikų namuose buvo diegiamos tam tikros vertybės. Aplink mus buvo daug meniškų žmonių, paskui studijavome ir akademijoje. Visi pradėjo į mus žiūrėti kaip į pavyzdį nuskriaustiems.
Buvome įtraukti į įvairias organizacijas, tarp mūsų rinkosi įtakingi žmonės. Kai esi tose organizacijose, norisi toliau būti pavyzdingu, neprisišiukšlinti. Tokie dalykai įdiegia vertybes, tave suformuoja. Kai matai neteisingus dalykus, labai norisi pasisakyti. Jaučiame, kad kartais turime moralinę įtaką pasisakyti“, – sako žinomas menininkas.
Remigijus neslepia, kad dažnai įtakos visuomenei turintys žmonės turėtų labiau reikštis. Tiesa, proto ribose.
„Galėtume visi daugiau pasisakyti iš savo vertybių, gyvenimo patirčių. Ar yra būtinybė pasisakyti tik dėl pasisakymo – tikrai ne. Kitaip sakant, manau kad toks kaip SEL‘as tai jau tikrai negalėtų pasisakyti. Jei neturi vertybiškai teisingo požiūrio, kito žmogaus negali auklėti. Pirma turi rodyti savo pavyzdį“, – sako žinomas vyras.
Gyvenime nieko nekeistų
Žvelgdamas į savo gyvenimą, menininkas teigia, kad jame nieko nekeistų. Nors ir buvo padaryta klaidų, jos ir yra dalykas, kuris padeda gyvenime mokytis ir judėti toliau.
„Nesakyčiau, kad mano gyvenime buvo vien tik sėkmės. Bet aš džiaugiuosi tuo, kaip dabar gyvenu, džiaugiuosi, kad žmonės mus gerbia, kad žmonės šypsosi.
Džiaugiuosi kad turiu savo šeimą. Man tai yra patys svarbiausi dalykai. Džiaugiuosi, kad turiu, kur švęsti Velykas, Kalėdas, Kūčias. Nėra ateities nežinomybės“, – dalijasi pašnekovas.
Vaikų namų įtaka ir sūnus
Jis tikino, kad didelę įtaką jam padarė išėjimas iš vaikų namų. Juos jiedu su broliu paliko sulaukę pilnametystės.
„Nežinomybė labai veikė. Buvo labai sunku susigyventi su savo jausmais, su nežinomybe, kur gyvenimas tave nuves. Neturėjome į ką atsiremti, nežinojome, kur mes gyvensime. Tą labai puikiai prisimenu. Nežinojau, kaip man tą gyvenimą sutvarkyti. Bet dabar džiaugiuosi savo gyvenimu“, – kalba Remigijus.
Pašnekovas teigia, kad dar gyvendamas vaikų namuose jautė didžiulį norą sukurti savo šeimą ir turėti atramą.
„Turėjau tą norą, bet jaučiau ir baimę. Neturėjau pats tėvų pavyzdžio, tad nežinojau, koks pats būsiu šeimoje. Turėjau abejonių, ar galėsiu būti geras tėvas. Bet dabar džiaugiuosi savimi. Buvo nelengva suprasti, kiek meilės turiu suteikti kitam žmogui, atrodė, kad reikia iš naujo išmokti atsakomybių, kad yra dalykų, kurių apskritai esu nepažinęs.
Vaikystėje nepatyriau tėvų meilės, rūpesčio, tad vienareikšmiškai užaugus reikėjo daugiau mokytis, daugiau suprasti kitus. Bet manau, kad baimės man leido labiau pasiruošti“, – pasakoja vyras.
O kokį jis save mato kaip tėtį? „Manau, kad teoriškai suprantame, kad negalime rėkti ant vaiko, bet visai kita yra balso kėlimo apskritai išvengti gyvenimiškose situacijose, kai veikia emocijos. Kai augi tokioje aplinkoje, kur nuolat verda emocijos, paskui būna sunku susilaikyti.
Reikėjo mokytis prisiimti atsakomybę ir už nesuvaldytas emocijas. Bet dabar džiaugiuosi, kad sugebu su vaiku ramiai bendrauti. Ar tinkamai jį auklėju? Nežinau. Būna, kad kartais pats pasimeti, tenka pasiaiškinti, kaip tam tikroje situacijoje elgtis. Bet labai stengiuosi ir manau, kad tai yra teigiamas ženklas.“
Beveik ketverių sulaukęs Remigijaus sūnus Kamilis, anot pašnekovo, yra labai aktyvus ir nenustygstantis vietoje.
„Tikrai sugeba manipuliuoti aplinkiniais, reikalauja daug dėmesio ir užsiėmimo su juo. Bet sakyčiau, kad ir aš toks buvau vaikystėje. Atsimenu, kad kažkuris iš mūsų brolių susilaužė koją, dėjo gipsą. Bet po savaitės vėl vykome pas gydytojus prašydami, kad atstatytų tą gipsą, nes jis buvo sulūžęs. Stengiamės sūnaus nelepinti, bet galiu pasakyti, kad visko būna.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
