Paramos vaikams centro direktorė psichologė-psichoterapeutė Aušra Kurienė mano, kad mokytojų žiaurumo vaikams toli ieškoti nereikia.
Jėgos kultas
− Pastaruoju metu vėl padaugėjo nepilnamečių žiauraus elgesio pavyzdžių. Kas tam turi įtakos? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė A. Kurienės.
− Jei mes girdime, kad padaugėjo, nebūtinai taip ir yra. Bet kalbėjimas apie skaudžias problemas ar įvykius yra geras ženklas.
Iš kur kyla vaikų agresija? Ji yra piktų jausmų pasekmė. Turime klausti savęs, kodėl mūsų vaikai jaučiasi pikti ir liūdni? Vaikas, tinkamu būdu nemokantis reikšti savo jausmų, dažnai pats nesuprantantis, kas jam darosi, negaunantis reikalingos pagalbos, gali elgtis žalingai tiek kitų žmonių, tiek savo paties atžvilgiu.
Be emocinės sumaišties, yra ir vertybinė. Neugdomas vaikas nežino, kas yra vertinga, siektina, lengvai ima žavėtis jėgos kultu. Ir jei jis negali būti geriausias, šauniausias ir puikiausias, randa būdą, kaip jaustis „kietesniu“. Paprastai toks vaikas pradeda žeminti ar menkinti kitą vaiką.
Vertybinės sumaišties gausu ir viešojoje erdvėje. Vaikai tikrai neateina iš negyvenamos salos, kurioje jie išmoko to, ko kiti nedaro. Mūsų vaikai gyventi išmoksta iš mūsų.
− Yra buvęs ne vienas atvejis, kai moksleiviai, neištvėrę bendraamžių patyčių, nusižudo. Ar tai dėl pedagogų abejingumo? Jie mato, kas vyksta mokyklose, bet tyli?
− Aš nedrįsčiau komentuoti konkrečių atvejų. Mes juk net gerai nežinome, kas įvyko, bet vis tiek norime turėti savo nuomonę.
Kiekvienoje mokykloje yra ir blogai besijaučiančių vaikų. Mokykla turėtų diegti vaikui nuostatą: jeigu tave kas nors skriaudžia ar blogai su tavimi elgiasi, privalai pranešti. Tam tikrus dalykus mato tik vaikai, o pedagogai ar tėvai nė neįtaria. Vienareikšmiškai teigti, kad kažkas to specialiai nematė, būtų labai neteisinga.
Svarbu, kad būtų kuriamos reikalingos paslaugos ir būtų prieinama pagalba. Kai kuriuose miestuose nėra nei psichologo, nei socialinio darbuotojo, į kuriuos galėtų kreiptis šeima. Todėl neskubėčiau aiškintis, kas ko nematė ar kas ko nedarė. Turbūt reikėtų aiškintis, ką darė ir kas buvo neveiksminga.
Pagalba iš tėvų
− Jei grįžęs vaikas pasiskundžia tėvams, kad jį klasėje skriaudžia, muša, atima pinigus, daugiau nebeisiu į mokyklą. Kaip tokioje situacijoje turi elgtis tėvai?
− Pirmiausia, tėvai turėtų rimtai ir atidžiai pasikalbėti su vaiku, kas vyksta mokykloje, klasėje, ką jis išgyvena, kaip su juo elgiasi vaikai ar/ir suaugusieji. Svarbu paklausti vaiko, kokios pagalbos iš tėvų jis tikisi.
Tėvai turėtų nuspręsti, įvertinti, ar šioje situacijoje vaikui reikia jų patarimo ir paramos, ar aktyvaus įsikišimo. Kartais būtina eiti į mokyklą ir bandyti suprasti, ar mokykla pajėgi apsaugoti vaiką ir išspręsti situaciją, o kartais gali tekti tik pakeisti mokyklą.
Išmokome kalbėti
− Ką byloja tai, kad, vieniems mušant auką, kiti tokias scenas filmuoja, po to jomis mėgaujasi ir kitiems rodo? Ar tai nėra koks nors psichologinis paauglio sutrikimas?
− Šie faktai rodo, kad tam tikra prasme mes jau pavėlavome. Veikti reikėjo kur kas anksčiau. Jei vaikas skriaudžia kitą vaiką ir viską filmuoja, tai rodo tik vieną dalyką – jo vidinis gyvenimas yra nepaprastai traumuotas.
Kodėl tai vyksta? Žinoma, yra daug priežasčių. Viena jų, kad paaugliams, kurie demonstruoja savo jėgą prieš kitus, yra labai svarbu jaustis galinčiais ką nors padaryti. Tačiau daugelis vaikų yra auginami visiškai „nugalinti“. Jiems nesiseka mokslai, jie neįtinka ir nepatinka suaugusiesiems, jie nežaidžia futbolo ir nelaimi jokiuose konkursuose, jų niekas negiria, jų nuomonė neįdomi.
Jei nepadėsime vaikui jaustis protingam, paslaugiam, mylimam, pajėgiam, jis parodys, kad daug gali visiškai socialiai nepriimtinais, kartais nežmoniškais būdais.
− Palyginkite nepilnamečių elgesį sovietiniais laikais ir dabar. Ar žiaurumas ir tais laikais buvo ne mažesnis, tik nenušviečiamas, o gal dar didesnis? Kuo skiriasi paauglys prieš 20−30 metų ir šiais laikais?
− Statistikos aš gerai neišmanau, tačiau tikrai skiriasi, kaip ir kiek apie tai atvirai kalbame. Mūsų centras 1995 metais pradėjo darbą su smurtą patyrusiais vaikais, tuo metu mes buvome apšaukti eretikais. Dabar niekas neabejoja, kad yra tvirkintų ir mušamų vaikų. Tikrai svarbų vaidmenį atliko ir žiniasklaida, ir specialistų viešas kalbėjimas.
Tarybinėje visuomenėje visi gyveno „laimingi ir niekas nieko neskriaudė ir nemušė“, tik tyliai žudėsi, ištisos kartos tyliai prasigėrė ir taip toliau. Išmokome šnekėti, dabar reikia išmokti, kaip tinkamai tai daryti.
KUR RASTI PAGALBOS?
Vaikų linija – tai psichologinę pagalbą teikianti tarnyba vaikams ir paaugliams.
Vaikų linijos telefono numeris yra paprastas ir lengvai įsimenamas: 8 800 11 111. Skambučiai šiuo telefono numeriu yra nemokami. Darbo laikas – nuo 11 iki 21 valandos.
Galima paskambinti iš fiksuoto ryšio telefonų, iš taksofonų ir mobiliųjų telefonų (iš visų operatorių). Kai skambini iš taksofono, nereikia netgi turėti telefono kortelės – paprasčiausiai pakeli ragelį, surenki telefono numerį 8 800 11 111 ir lauki, kol atsilieps konsultantas.
Į vaikų ir paauglių skambučius atsiliepia konsultantai – tai žmonės, kurie yra parengti darbui prie telefono ir ilgai mokosi, kaip geriausiai padėti vaikams.
Pagalbos ar patarimų taip pat galima prašyti laiškais: Vaikų paštas, M. K. Oginskio 3, LT − 10219 Vilnius. Daugiau informacijos www.vaikulinija.lt
