Gatvėje šios smulkutės, paprastai apsirengusios moters niekas nebado pirštais, nors net nesilankantys teatre neabejotinai pažįsta Vitaliją iš televizijos serialų ir humoro laidų, kur ji įsirėžia atmintin, kad ir ką vaidintų – abatę Oskaro Koršunovo „Katedroje“ ar žurnalistę „Dviračių žyniose“.
Vitalija, jūs – moteris mįslė, tikra persikūnijimo meistrė. Scenoje siautėjate lyg uraganas, pražystate visu gražumu, o realiame gyvenime prisidengiate lapu.
Jokios čia paslapties, jokio slapstymosi. Nesijaučiu kažkuo ypatinga, tad ir kalbėti apie save sunku. Verčiau pasiklausau kitų, žmonės man linkę atsiverti, gal todėl, kad nesu plepi, nebent gerų draugų kompanijoje. Aktore norėjau būti, kiek save prisimenu. Tiesa, niekam apie savo norus nesakydavau, kad neatrodyčiau juokinga, tačiau pirmoje klasėje rašinėlyje parašiau, kad būsiu aktore arba orkestro dirigente. Buvau uždara, kompleksuota tylenė, o scenoje persimainydavau, jausdavausi puikiai.
Kur prabėgo jūsų vaikystė?
Nedzingės kaime, netoli Perlojos, Dzūkijoje. Kuo senyn, tuo labiau vaikystė man atrodo rojus – lakstėm laukais, indėnus žaidėm... Jokių nuoskaudų nepamenu, nors materialiai gyvenome sunkiai: tėvas labai anksti mirė, buvau tik šešerių, mama užaugino mus, keturis vaikus, močiutės padedama. Pavalgyti kaime gaudavome sočiai, bet ne daugiau. Prisimenu, svajojau, kad vienas kambarys butų pilnas rublių, prikimštas jų kaip seifas. Kasdien išsipeši po kelis rublius smulkioms išlaidoms...
Vadinasi, teatro vaikystėje savaitgaliais nelankydavote? Iš kur kaimo mergaičiukės meilė scenai?
Galbūt tai įgimta: mano mama meniškos prigimties. Gyvenome užkampyje, bet tai netrukdė mamai ir dramos būrelius kurti, ir chorus burti. Dar ir dabar ji – Nedzingės šviesulys, vadovauja pagyvenusių nedzingiečių bendruomenei, projektus rašo. Viena seserų – akordeonistė, baigė Konservatoriją. Ir dėdė norėjo aktoriumi tapti, o šviesaus atminimo tėvas, kurio beveik neprisimenu, turėjo labai aštrų humoro jausmą, buvo labai artistiškas. Visa jo giminė tokia aštrialiežuvė, linksma. Mama, atitekėjusi iš Liškiavos, lyriškesnė. Manyje, matyt, ir susijungė lyriškas mamos ramumas ir aštrus tėvo linksmumas.
Dzūkai, palyginti su suvalkiečiais ar žemaičiais, labai artistiški.
Tai Lietuvos italai! Mano žemietė ir draugė aktorė Neringa Varnelytė dėl to man pritaria. Tas klausai mielas triukšmas autobuse, kuriuo važiuoju į gimtąjį Nedzingės kaimą, man primena Pietų Italiją. Dzūkai šneka daug ir garsiai, beveik visi dainuoja ar groja. Nors mano mama, besidominti folkloru, tvirtina, kad šis kraštas buvęs jotvingių, o mes – jų palikuonys. Iš čia ir tas vietinių aršumas, užsispyrimas, ta legendinė Perlojos respublika. Mūsų vyrai iš tikrųjų labai karšti, ūmūs. Vaikystėje po šokių kultūros namuose visada būdavo didžiosios muštynės – iki kraujo.
Ar dėl mergų?
Dėl valdžios! Nedzingė ir Perloja tada buvo didelės priešės, vis aiškindavosi, kieno viršus. Tai dabar Nedzingės kaimas sunykęs, o sovietų laikais ten buvo „Žalgirio“ kolūkio centras.
Legendinė režisierė Dalia Tamulevičiūtė – taip pat iš Dainavos krašto, varėniškė.
Taip, buvau jos studentė. Į tuometės Valstybinės konservatorijos aktorinio meistriškumo studijas iš pirmo karto neįstojau, ir gerai, nes kitais metais, kai man pavyko, kursą rinko D.Tamulevičiūtė. Man labai pasisekė, kad patekau pas ją. Ši puiki režisierė kilusi iš Varėnos, dar daugiau: jos pusseserė buvo mūsų kaimynė Nedzingėje. Stodama net bijojau pasakyti, kad esu iš Nedzingės, kad nepamanytų, jog ieškau protekcijos. D. Tamulevičiūtė buvo labai griežta, negabiems studentams – netgi žiauri. Tačiau man sekėsi mokytis. Mes, baigę jos kursą, lig šiol jaučiame sielų bendrystę. Turime saiko, takto jausmą, žinojimą, kur yra riba, kurią peržengti nevalia, kuri kultūrą skiria nuo chaltūros.
Studijas baigėte lemtingais Lietuvai 1991-aisias, ne tik valstybės, bet ir teatro permainų metais.
Buvome labai aistringi ir naivūs: ach, pagaliau esame nepriklausomi, dirbsime nepriklausomai Lietuvai! Kupini entuziazmo įsteigėme „Šiaurės Atėnų“ teatrą, išmaišėme su juo visą Lietuvą, rodėme po du tris spektaklius kasdien... Pinigai mums buvo nesvarbu, menas svarbiau. Dirbome iki išsekimo, o atlygis – balansavimui ties išgyvenimo riba. Uždirbti pinigai plaukė pro šalį, kažkas naudojosi mumis. Tačiau tai buvo pakilus, romantiškas laikas.
O dabar?
Nebe. Daug yra teatro, kurį pavadinčiau kokybiška ir nekokybiška chaltūra: tai – tik būdas greitai pasidaryti pinigų. Laimė, šalia dirba tokie režisieriai kaip O. Koršunovas, Eimuntas Nekrošius. O tada, „Šiaurės Atėnams“ iširus, kiekvienas nuėjome savu keliu, tarkime, užsidribo pinigų televizijoje, vėliau grįžo į teatrą, kaip mano kurso draugas Rolandas Kazlas. O mane Jonas Vaitkus pakvietė į Nacionalinį dramos teatrą. Jo teatras buvo kitoks nei Dalios, labiau formalistinis, bet man ir toks buvo įdomus. Viename J. Vaitkaus spektaklyje vaidinau Žemės dvasią, šnekėjau balsu lyg iš po žemių... Visai kas kita dirbti su Oskaru Koršunovu: čia gauni daugiau, nei tuo metu įstengi suvokti, nueini ten, kur net nesitiki. Jo pastatytoje „Katedroje“ pagal Justiną Marcinkevičių vaidinu abatę. Spektaklio kūrimas buvo toks įdomus ir svarbus, kad jam pasibaigus jau ilgiuosi panašaus darbo. O. Koršunovo „Išvaryme“ dalyvavau su užsidegimu. Jau pati idėja buvo labai drąsi – surinkti tokį didžiulį būrį skirtingų žmonių, jaunų ir pagyvenusių. Mes, Nacionalinio senbuviai, kartu su Akademijos studentais repetuodavome pernakt iki pirmųjų gaidžių. Nebuvau ir nesu šio teatro žvaigžde, bet vaidmenų, laimei, vis turiu.
Bet ar jūs, Vitalija, norėjote tapti žvaigžde?
Man svarbu dirbti mylimą darbą, svarbu, kad žmonės juo džiaugtųsi. Taip, ilgainiui įgyji daugiau patirties, pasitikėjimo savimi, bet tai neturi nieko bendro su žvaigždės statusu.
Pamėtote perliukų ir teatre, ir televizijoje. Jūsų personažai tokie neįprasti, liaudiškai sakant, ant šizos ribos. Tačiau kaip D. Tamulevičiūtės mokinė nepametate saiko.
Man patinka žmogus „su paklaida“ – gyvas, tikras. Todėl jis įdomus – ne tas tvarkingasis nuoboda. Juk kiekvienas iš mūsų turime kokią nors paklaidėlę. Gyvenimas ilgas, o teatre turi jį parodyti glaustai, čia ir dabar.
Tarp mūsų, mergaičių, ne menkiau nei vienuolės abitas jums tinka kvailos kasytės.
Tos kasytės sumanytos puikaus režisieriaus Augustino Griciaus, o bulvaro žurnalistės pasirodymas turėjo būti vienkartinis. Haroldo Mackevičiaus buvau pakviesta į „Dviračio žynias“ vienkartiniam projektui, bet ta su kasytėmis pasirodė gaji, išsprūdo iš kontrolės ir ėmė gyventi savo gyvenimą. Smagu man tas parodijas kepti, nors ši tikrųjų nepašiepiu jokio konkretaus žurnalisto.
Nedzingėje turbūt didžiuojasi jumis. Ar iš tikrųjų televizorius liko vienintelis langas į kultūrą kaimo žmogui?
Kodėl gi. Su „Domino“ teatru man tenka nemažai važinėti po provinciją, matau, kad kultūros namai rajonuose atnaujinti už Europos pinigus kuo puikiausiai. O televizoriaus pusantro mėnesio nebuvau įsijungusi ir tuo džiaugiuosi.
O ką vartojate vietoje jo?
Jei norisi greito maisto, man tinka ir skandinaviškas detektyvas. Šiaip skaitau viską nuo Hario Poterio iki Albero Kamiu. Mėgstu Agatą Kristi, esu jos knygų kolekcininkė, bet turbūt derėtų liautis, nes A. Kristi vertimai į lietuvių kalbą tragiški.
Ar įsivaizduojate save kur nors kitur, tik ne scenoje?
Sunkiai. Juk nieko daugiau nemoku, tik vaidinti. Politika? Ne, jau geriau iškart nušaukit. Taip, teko parodijuoti ir Seimo narę kolegę Astą Baukutę. Manau, teatrą į Seimą iškeitę meno žmonės nelabai suprato, kur patekę, kad tai nėra tik dar vienas vaidmuo. O A. Baukutė teatre būtų labai paklausi, žmonės eitų jos žiūrėti, bet nesaldu bus jai po Seimo grįžti į teatrą, kur tokie atlyginimai.
Ar tiesa, kad vidutinė valstybinio teatro aktoriaus alga – tik per 1 000 litų?
Gyvenu su sūnumi moksleiviu sostinės rajone, mano sovietų laikų daugiabučio kaimynai – paprasti inteligentai, buvę mokytojai, architektai. Jie gyvena panašiai sunkiai. Visose neturtingose valstybėse taip yra. Turi ištverti šį gyvenimą, grūdintis, sakyti sau, kad ne piniguose esmė... Nors kambarėlis litų dabar man su sūnumi nepakenktų.
Kaipgi grūdinatės?
Kai labai sunku, stengiuosi pažvelgti plačiau, o kai gerai, tai ir taip gerai! Reikia dirbti su savim. Nesureikšmini, stengiesi žvelgti plačiau: matyti ne tik savo gyvenimą, bet ir visą pasaulį. Štai sūnui šeštokui padedu mokytis istorijos: šis Romos imperijos etapas užtruko tik 300 metų... Tik trys šimtai: kai pagalvoji, kas gi tie trys amžiai iš istorinės perspektyvos? O kas lieka po trumpo žmogaus gyvenimo – katedra? Nešvariai sukrauti turtai?
Galbūt tie, kas gyvens po mūsų, deramai įvertins kiekvieno mūsų palikimą.
Man labai įdomu, bet ir baugu: kas išaugs iš šitų mūsų vaikų? Juk jie visiškai kitokie, nei buvome mes: protingi, nuovokūs, bet baisūs tinginiai, be atsakomybės, baimės jausmo. Jiems visiškai nerūpi ateitis, o mes turėjome svajonių ir atkakliai jų siekėme... Jų fantazija uždaryta kompiuteryje, o ten vienu spustelėjimu prisiaugini sparnus – švyst, įveiki bedugnę... Bet juk patys juos tokiais išauklėjom!
Štai žvelgiu į jus ir matau, kad turite valią: žvali, sportiška, liekna.
Kartasi man atrodo, kad tą valią turiu, deja, ne visada. Niekada nevaikščiojau į sporto klubus, nesilaikiau dietų. Mūsų giminėje visi smulkūs, o svoris nuo streso po premjeros krenta savaime, tačiau bėgioti mėgstu. Teko susipažinti su joga, gerai, kai po jos išeini tiesiu stuburu, bet jogos filosofija – ne man. Jogai reikia bendraminčių kompanijos, o bėgioti galiu ir viena. Man patiktų risnoti ir žiemą, smagus tas šaltukas, tik tam tinkamų batų dar neįsigijau.
Rūta KLIŠYTĖ
