Vaida Genytė buvo viena iš būrio muzikantų, praėjusią savaitę vienišiems senoliams padėjusių surinkti daugiau nei pusę milijono litų. Po ilgo laiko tarsi iš niekur scenoje iš naujo pasirodžiusią dainininkę kalbinome kelyje – kitą dieną po labdaros renginio ji su dainininku Merūnu Vitulskiu važiavo į Pakruojį. Laiko, kai buvusi mokytoja praleis vakarą puošdama eglutę ar pirkdama dovanas artimiesiems, nebus iki – arba net po – didžiųjų švenčių. Kodėl visą save atiduodate kitiems? „Kiekvienas gėrį skleidžiame taip, kaip mokame“, – telefono bangomis atsklido vos jaučiama Vaidos šypsena.
Darant gerą, blogis – nebaisus
Jau antrus metus iš eilės dalyvaujate labdaros renginyje, skirtame vyresniojo amžiaus žmonėms. Kodėl būtent jiems?
Niekada neatsisakau – dalyvauju visuose labdaros renginiuose, į kuriuos esu kviečiama. Taip tiesiog turi būti.
Ar labdara jums svarbi?
Jei galiu prisidėti pinigais – prisidedu. Jei galiu prisidėti dainavimu – būtinai. Svarbiausia gyvenime – daryti gerą.
Artėja šventės, kai renginių bus labai daug. Kartais nutinka, kad sutampa kelių renginių datos. Pagal kokius kriterijus pasirenkate, į kurį vykti?
Šį kartą taip susiklostė, kad rinktis nereikėjo. Jei renginių datos jau suderintos – atsisakau. Žinoma, kartais tenka rinktis. Būtų labai paprasta pasakyti kad, jei tektų rinktis labdaros ar pelno renginį, tikrai nesirinkčiau pinigų. Pirmiausia bandyčiau suderinti, o nepavykus žiūrėčiau, kur pasižadėjau anksčiau. Visgi stengčiausi pasirinkti labdaros renginį, jei jame būčiau tikrai reikalinga. Kai darai gerą ir dirbi be atlygio – gėris gali sugrįžti trigubai.
Ar pati aukojate labdarai?
Žinoma, stengiuosi.
O gal yra kitų būdų, kaip skleisti gėrį aplinkiniams?
Nedaryti blogo. Su ramia sąžine, aišku, gyventi geriau, bet ne visada pavyksta. Gyvenimas – sudėtingas. Visko būna – įskaudini ir būni įskaudintas. Pati niekada nelaikau pykčio, nekeršiju, ilgai nepykstu ir man tai padeda. Tikriausiai yra žmonių, kurie manęs nemėgsta, bet, manau, kad kai širdyje nėra pykčio, kitų žmonių linkimos negandos nėra tokios baisios.
V. Genytė (nuotr. Fotodiena.lt/Rasos Jonaitienės)
Į labdaros renginius esate kviečiama nuolat, nes žiūrovams atrodote šilta ir artima. Kaip pati manote, kodėl?
Kai būnu scenoje, jaučiu didelį malonumą. Man gera dovanoti žmonėms šventę. Noriu, kad klausytojai per muziką pajustų šilumą. Gerbiu žiūrovus ir myliu savo darbą, gal dėl to taip atrodo.
O ar šeima sutiktų su tokiu apibūdinimu?
Mes su sūnumi – labai geri draugai. Jis mane labai puikiai supranta, aš jį – taip pat. Dažnai sakau, kad esame vienos širdelės, du labai panašiai jaučiantys žmogučiai, dėl to mums labai paprasta ir gera bendrauti. Savo vaikui esu labai tolerantiška, negriežta, atlaidi mama, tačiau dėl to jis nėra išdykęs. Labai jį myliu.
Laimė slypi laukime
Kokiomis vertybėmis vadovaujatės prieš Kalėdas? Ar artėjant šventėms gyvenime nejaučiate jokių pokyčių?
Šiemet, kaip niekada, turiu daug darbo. Iki gruodžio pabaigos dienos visiškai užimtos. Netrukus bus miuziklo „Tadas Blinda“ premjera, kurioje atliksiu Mortos vaidmenį, vėliau koncertai. Tad Kalėdų dvasia man – malonus laukimo jausmas. Visgi tai – Kristaus gimimo šventė, o kiekvienas gimimas – gėrio, susimąstymo ir laukimo šventė. Tai laikas, kai dabinasi miestas, o žmonės daro gerus darbus, todėl norisi ir pačiam prisidėti. Kūčių vakarienė – kulminacija. Tuomet man kažkodėl norisi verkti, apninka liūdesys, vis laukiu kokio nors stebuklo. Tai – atjautos šventės, gal todėl, kad prieš Kalėdas stengiamės gerumu atsiimti už visus metus.
Gal net nespėsite pasipuošti eglutės, jei tiek daug darbų?
Tai – išties bėda. Ką kalbėti apie eglutę, jei net dovanų niekaip neprisiruošiu nupirkti. Eiti į parduotuves man – darbas, tad vis atidėlioju.
O juk dovanoti ir gauti – labai svarbu. Visuomet taip nutinka, kad tuo užsiimu paskutinę akimirką – šiemet ir vėl galvoju: vaje, kada suspėti? Tačiau džiaugiuosi, kad turiu daug darbo. Juk koncertai – taip pat dovana, tiek man, tiek žmonėms. Gaunu gerų emocijų ir dovanoju muziką.
V. Genytė (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
„Sparnuotosios sūpynės“ – palaima ar prakeiksmas? Ar nebaisu, kad nebesudainuosite jai prilygstančios dainos?
Ne, nebaisu. Labai džiaugiuosi, kad turiu tokią dainą, nes ne kiekvienam atlikėjui lemta sudainuoti šlagerį – dainą, kurią visą laiką sieja su dainininku. Esu labai laiminga, kad ją turiu. Kiti atlikėjai dainuoja daug metų ir maudosi populiarume, tačiau tokiomis dainomis pasigirti negali, todėl ateitis man neatrodo baisi. Per tuos ketverius metus, kai buvau visuomenės akiratyje, padariau gana daug. Juk nėra taip, kad liko tik sūpynės. O turėti po du, po tris šlagerius – labai sudėtinga.
Dar parodysiu, kokia galiu būti!
Draugė erzino, kad į sceną negalėsite grįžti dėl svorio, todėl ėmėte ir numetėte 20 kilogramų. Ar jūs visada tokia motyvuota?
Tai padariau ne dėl scenos. Tiesiog užpykau ir numečiau. Turiu labai daug valios. Draugė mane nervino tris mėnesius, kol pagalvojau: na, palauk, aš tau parodysiu, kokia galiu būti graži! Tuomet svėriau 68 kilogramus, o tai – nemažai. Po to dar mokiausi, dainavau. Ant scenos užlipau tik vėliau, visai netikėtai.
Ką teko paaukoti dėl populiarumo?
Nieko. Gal tik šiek tiek asmeninio gyvenimo, nes tai – viešumo kaina. Būna, kad po renginio nori nenori atsiranda straipsnių. Tiesiog kyla kokiam nors žurnalistui noras parašyti, kad Vaidos Genytės iškirptė buvo labai didelė,
ir parašo – neprašytas, neklaustas. Ir nieko negali padaryti. Kartais tai erzina, bet taip jau yra. Ką padarysi? Juk neužsisakinėju straipsnių, nors kartais žmonės taip mano.
V. Genytė ir Alanas Chošnau (nuotr. Fotodiena.lt/Roko Medonio)
Kai baigėte mokyklą, netikėtai pasirinkote ne vokalo, o muzikos pedagogikos studijas. Kodėl?
Ilga istorija, kurią turbūt nusinešiu į kapus. Buvo gana sudėtingas laikotarpis, dėl kurio gailiuosi iki šiol ir dar nesu pasiruošusi kalbėti. Gal kada nors. Tačiau gailėtis neverta, reikia džiaugtis tuo, ką turiu.
Tačiau galvoje nuolat kirbėjo mintis, kad kažko trūksta?
Buvo laikotarpis, kai visai nenorėjau scenos, buvo metas, kai buvau trumpam grįžusi, tačiau labai ja nusivyliau, tuomet atėjo mokslų laikas. Buvo metas, kai dainavau, bet niekas nematė ir nežinojo, nes manęs nerodė televizija. Mokytojauti man patiko, kažkuriuo metu išties jaučiau atradusi save. Dirbau VšĮ „Montessori metodo centras“ – tai kiek kitoks mokymo metodas.
Po to, kai tapau žinoma, sukausi tokiame „ratelyje“: laidos „Tūkstantmečio metai“ vedėjos darbas, „Žvaigždžių duetai“, „Triumfo arka“ – visa tai dariau dar tuomet, kai dirbau mokykloje. Krūvis buvo nežmoniškas, bet man buvo gera stovėti ant scenos. Visada stengiausi neužsisėdėti ir nuolat tobulėti. Dabar su Merūnu važiuojame į Pakruojį, koncertuosime. Stengiamės dovanoti džiaugsmą – kaip kuris galime.
V. Genytė ir Vaidas Baumila (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Svajonės siekia bet kokia kaina
Kaip manote, kas svarbu dainininkui? Juk balsas negali būti vienintelė savybė.
Iš tiesų – negali. Atlikėjas turi turėti dar ką nors. Tai paaiškinti sunku – galbūt charizmą, emocijų. Reikia mylėti žiūrovą. Kai natūraliai myli, atsiranda ir šypsena. Tikriausiai žiūrovas pajutęs gerumą ir nuoširdumą leidžia tau būti populiariam.
Minėjote, kad būti scenoje – jūsų pašaukimas. Kodėl? Kokie scenos privalumai ir trūkumai?
Supratau, kad jau galiu palyginti darbą mokykloje ir scenoje. Pastarasis man malonesnis. Sunku paaiškinti. Scenoje aš tampu vientisa. Tiesiog jaučiu, kad turiu būti ten ir man ten geriausia. Retai būna, kad kai dirbi, jauti malonumą ir dar gauni už tai atlygį.
Ar dabar, kai grįžote į sceną, turite paskutinę, gyvenimišką pamoką savo buvusiems mokiniams?
Manau, kad pasakyčiau jiems taip: jei turite svajonę ir tikslą, privalote jo siekti bet kokia kaina. Nesvarbu, jei kas nors kad ir trisdešimt kartų trenks per galvą, sakys, kad nesate vertas – pasiduoti nevalia. Dėl svajonės reikia kovoti. Svarbu, kiek tik įmanoma stengtis nenusivilti, nes, perspėju, tai – sunku.