Ir išvažiavo jie laimės už jūrų marių ieškoti... Ši frazė puikiai tiktų visoms dabartinėms užsienio žvaigždutėms, gyvenančioms Lietuvoje. Pastaruoju metu labai ryškiai žiba žavi gruzinė Šorena Džaniašvili - ji dalyvavo trijuose televizijos projektuose, pergalę nuskynė „Šok su manimi“. Lietuvoje ugningoji mergina nuskynė ir meilės žiedą - ją pamilo aktorius Audrius Bružas. Gruzinei sėkmės gali pavydėti kiti užsieniečiai, mūsų šalyje kylantys į sceną.
„Ar svetur, tai yra Lietuvoje, išgarsėti lengviau negu gimtinėje?“ - paklausėme lanksčiausio pasaulyje žmogaus Kiros Hadgu iš Etiopijos, žymiu dainininku bandančio tapti sportininko iš Dramblio Kaulo Kranto valstybės Jeano Claude‘o Edorho, muzikaliausio beisbolo žaidėjo amerikiečio Willo Gordono ir keistų lietuviškų dainų autoriaus italo Giacomo Merlo.
Sėkmę garantavo darbas
Praėjusį sekmadienį LNK televizijos eteryje startavo nauja talentus žvejojanti laida „2 minutės šlovės“. Vieno jos dalyvio Kiros Hadgu pasirodymas daugelį žiūrovų, tiek sėdinčių salėje, tiek namie priešais televizorių ekranus, privertė aiktelėti ir dar kartelį nusistebėti žmogaus kūno galimybėmis. Daugiau kaip prieš trejus metus iš saulėtosios Etiopijos į Lietuvą atvykęs gyventi vaikinas pademonstravo įspūdingą lankstumą.
„Kodėl nusprendžiau dalyvauti projekte? Todėl, kad esu lanksčiausias žmogus pasaulyje, - nesikuklina Kiros. - Noriu, jog visi tai žinotų. Manau, šis mano talentas gali patikti publikai.“ Vaikinas tvirtina nuo mažų dienų buvęs itin plastiškas, bet savo gebėjimus stropiai treniravęs - gimtojoje šalyje ne vienus metus mokėsi cirko mokykloje, ją ir baigė. „Jau daugiau kaip dešimtmetį kasdien po kelias valandas skiriu specialiai mankštai. Taigi tokį lankstumą, kokį galiu pademonstruoti šiandien, pasiekiau kantriai ir daug dirbdamas. Darbas sudaro maždaug 70 proc. mano sėkmės, kiti 30 proc. - gamtos dovana“, - tikina jis. Po minutėlės jaunas vyras priduria atkreipęs dėmesį, kad daugelis žmonių stebėdami jo pasirodymus krūpčioja ar net išsigąsta. „Tai natūrali žiūrovų reakcija, nes jie mano, kad man skauda, kai atlieku visus tuos triukus. Anaiptol, - papurto galvą pašnekovas. - Tyčia demonstruoju kuo drastiškesnius judesius. Žiūrint į juos iš šono kyla būtent tokių minčių.“
Kiros prisipažįsta norįs būti žinomas. Tuo tikslu keliauja po pasaulį ir rodo, ką sugeba. „Esu sukūręs savo interneto puslapį, mano pasirodymų įrašų galima rasti svetainėje „YouTube“. Parengiau programą ir gastroliavau Anglijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje, kitose Europos valstybėse, - pasakoja jis. - Kodėl siekiu išgarsėti? Kad daugiau uždirbčiau.“ Jeigu laimėtų šį talentų konkursą, akrobatas gautus pinigus investuotų į Lietuvoje įkurtą ir paties vadovaujamą agentūrą, kuri verčiasi renginių organizavimu.
Paklaustas, kur lengviau sulaukti pripažinimo - gimtajame ar svetimame krašte, vaikinas atvirai atsako: „Žinoma, svetur. Savo šalyje juk esi toks pat kaip kiti. Etiopijoje gausu cirko artistų.“ Kiros mano, kad kitur jį lengviau pastebi ne tik dėl sugebėjimų, bet ir dėl kitokios išvaizdos. Ar vyrukas galėtų neįtikimo lankstumo meno išmokyti kitus?
„Vargu, - nutęsia jis. - Visų pirma, nesu pedagogas. Antra, jei atsirastų dar vienas toks žmogus, mūsų jau būtų du, o aš noriu būti vienintelis.“
Buvo vedęs lietuvaitę
K.Hadgu į Lietuvą atvyko kaip turistas. Čia jam labai patiko, tad nusprendė likti. „Pats nežinau, kodėl taip mėgstu jūsų kraštą, - tvirtina pašnekovas. - Jeigu kur nors išvažiuoju, jau po kelių savaičių pradedu jo ilgėtis. Po tėvynės Lietuva man yra svarbiausia ir mylimiausia.“
Lanksčiausio pasaulyje kūno žmogus puikiai šneka lietuviškai, nors dažnam užsieniečiui mūsų kalba - neįtikimo sudėtingumo. „Kadangi gyvenu Lietuvoje, privalėjau jos mokytis. Kaip tada būčiau bendravęs su žmonėmis? - retoriškai klausia vaikinas. - Man apskritai patinka mokytis kalbų. Šneku angliškai, lietuviškai, šiek tiek rusiškai, svahili ir, be abejo, gimtąja kalba.“
Etiopas giriasi turįs Lietuvoje nemažai draugų. „Lietuviai – draugiška tauta, - porina jis. - Aišku, to negaliu pasakyti absoliučiai apie visus, bet dauguma žmonių, su kuriais bendrauju, yra tikrai malonūs.“ Egzotiškos išvaizdos vaikinas neneigia viešose vietose sulaukiantis nemažai dėmesio: gatvėje ar parduotuvėse žmonės atsisuka, nusišypso, kartais pasišnabžda tarpusavyje, parodo pirštu, būna, kad ir įžeidžiamą repliką paleidžia. „Kaip į tai reaguoju? Jau pripratau prie tokių dalykų, tad nebekreipiu dėmesio“, - atkerta jis.
Kiros nenustemba išgirdęs klausimą, ar iš tiesų lietuvaitės tokios dailios, kaip apie jas kalbama. „Nepaprastai gražios. Nėra ko ir pridurti, - šypsosi akrobatas. - Vieną buvau vedęs. Deja, mudviem nepasisekė, išsiskyrėme.“
Paprašytas įvardyti, kas Lietuvoje nepatinka, prie ko sunku priprasti, pašnekovas neslepia, kad ilgiausiai jam reikėjo adaptuotis prie pasikeitusių klimato sąlygų - čia buvo labai šalta. O kaip lietuviškas maistas? „Man jis skanus, - patikina Kiros. - Esu valgęs kone visų nacionalinių patiekalų: didžkukulių, bulvių plokštainio, kibinų ir kitų panašių.“
Pasiūlymo sulaukė bare
Atrodo, kad afrikiečių, dalyvaujančių įvairiuose Lietuvos televizijų projektuose, netrūksta. Dar vieną Juodojo žemyno atstovą Jeaną Claude‘ą Edorhą galima išvysti nuo sausio pradžios LNK televizijos vėl transliuojamuose „Žvaigždžių duetuose“. Buvęs profesionalus bėgikas (1996-aisiais dalyvavo Atlantos olimpinėse žaidynėse, bet dėl nugaros traumos liko be medalio), vieno sostinės sporto klubo treneris, renginių organizatorius ir modelis Jeanas Claude‘as yra kilęs iš lietuvių ausiai egzotiškai skambančios Dramblio Kaulo Kranto valstybės, bet didžiąją dalį gyvenimo praleidęs Vokietijoje.
Projekto „Žvaigždžių duetai“ komisija nelepina atleto aukštais balais, tačiau jis nesuka sau dėl to galvos. „Man patinka iššūkiai, taip pat lenktyniauti įvairiose gyvenimo srityse. Esu atviras naujoms idėjoms, - teigia sportininkas. - Kaip atsidūriau laidoje? Mane pakvietė. Tai buvo labai smagi istorija. Su draugais sėdėjome viename Vilniaus senamiesčio bare. Į jį užsuko ir projekto prodiuserė Laura (Laura Paukštė - aut.) su sena mano pažįstama Skaiva. Pradėjome kalbėtis. Dar tą patį vakarą sulaukiau siūlymo dalyvauti duetų konkurse. Susidomėjau, bet paprašiau leisti kelias dienas pagalvoti.“ Nors bėgikui anksčiau niekada neteko dainuoti profesionalioje scenoje, jis nusprendė pabandyti. „Dalyvaudamas projekte nieko neprarandu, - tikina Jeanas Claude‘as. - Priešingai, labai daug gaunu: naujos patirties, įspūdžių, draugų.“ Vyrukas sako suprantąs, kad jo pasirodymai žavi toli gražu ne visus laidos žiūrovus. „Vieni mano, jog nusidainuoju, kitiems atrodo, kad man sekasi gana neblogai. Tai natūralu, - porina sportininkas. - Mano vokalo mokytojas yra Česlovas Gabalis. Jo manymu, turiu pakankamai duomenų dainuoti, bet dar reikia nemažai padirbėti. Balsą lavinti pradėjau iki projekto pradžios likus keliems mėnesiams. Jaučiu, kad pamažu darau pažangą, tačiau pats negaliu vertinti savo dainavimo. Tai būtų tas pat, kaip kalbėti apie savo būdą: ne aš turiu jį vertinti, o tie, kurie yra šalia manęs.“ Buvęs bėgikas priduria, kad jam labai įdomu, kaip seksis dainuoti laidai įpusėjus ar artėjant prie pabaigos, aišku, jei neiškris per artimiausius šeštadienius. Afrikietis prasitaria, jog ateityje norėtų dalyvauti ir kituose televizijos projektuose.
Ką Jeanas Claude‘as mano apie išgarsėjimą svečioje šalyje - ar kitur tai galima padaryti lengviau ir sparčiau negu gimtinėje? „Ko gero, reikėtų sakyti „taip“, - tvirtina jis. - Lietuvoje daugumai žmonių mano išvaizda atrodo egzotiška, sulaukiu nemažai dėmesio. Tai didelis pliusas ko nors siekiant, bet kartu ir atsakomybė, nes tada esi labiau stebimas.
Tiesa, kai gyvenau Vokietijoje, dėmesio man taip pat netrūko. Ten irgi buvau žinomas, nes profesionaliai sportavau, dirbau modeliu.“
Mokosi lietuviškai
Į Lietuvą Jeanas Claude‘as prieš porą metų atvyko iš Leipcigo. Šiame mieste susipažino su lietuvaite rankininke Kotryna Šniukštaite ir ją įsimylėjo. Tačiau mylimoji netrukus paliko vaikiną ir praėjusią vasarą ištekėjo už sporto komentatoriaus, žurnalisto Lino Kunigėlio. Nors meilės istorija baigėsi nelaimingai, sportininkas negrįžo atgal į Vokietiją. Kodėl? „Susižavėjau Lietuva, - prisipažįsta jis. - Maloniais, darbščiais žmonėmis, kultūra, architektūra. Vilnius - nuostabus miestas, itin sparčiai progresuojantis ir atveriantis daug galimybių. Reikia tik mokėti jas pamatyti ir pasinaudoti. Žinoma, mažiausiai jūsų krašte man patinka oras, bet jau baigiu priprasti.“
Kol kas atletas lietuviškai kalba nedaug, tačiau neblogai supranta, kas jam sakoma. „Noriu išmokti, - patikina pašnekovas. - Kai mokėsiu lietuvių kalbą, manau, ir žmonės bendraudami su manimi bus atviresni.“ Užsiminus apie merginas - galbūt kokia nors lietuvaitė jau spėjo užkariauti jo širdį, - Jeanas Claude‘as iš pradžių pareiškia nenorįs kalbėti šia tema. Paskui prasitaria, kad atsidūręs televizijos ekrane pajuto didesnį dailiosios lyties atstovių susidomėjimą. „Nežinau, kaip viskas klostysis ateityje, bet man būtų malonu susieti savo gyvenimą su lietuve. Kai tik būsiu tam pasirengęs...“ – priduria jis.
„Čia paprasčiau“
Vis daugiau žiūrovų dėmesio sulaukiantis TV3 televizijos projektas „Chorų karai“ taip pat gali pasigirti dalyviu iš užsienio. Kauno garbę gina šiame mieste antropologiją studijuojantis amerikietis Willas Gordonas. „Kaip atsidūriau laidoje? Na, nuo vaikystės esu neabejingas muzikai, patinka dainuoti, nors niekada nesimokiau to daryti profesionaliai. Amerikoje yra tekę vaidinti įvairiuose miuzikluose, spektakliuose, - pasakoja Willas. - Į „Chorų karų“ atranką atėjau dėl to, kad mane sudomino pats projektas.
Be to, buvau pasiilgęs dainavimo.“ Norinčiųjų patekti į Kauno chorą, pasak vaikino, buvo daugiau kaip 1000, tad jam labai pasisekė.
Kur lengviau išgarsėti: gimtinėje ar svetimame krašte? Amerikietis į šį klausimą atsako taip: „Iš tiesų nesiekiu būti žvaigžde. Į laidą patekau, galima sakyti, atsitiktinai. Anksčiau nesu dalyvavęs jokiame panašiame projekte. Jei lygintume Lietuvą su Amerika, čia, man atrodo, paprasčiau tapti žinomam, nes valstybė labai maža. Kita vertus, ta milžiniška konkurencija dėl pripažinimo pramogų pasaulyje mano gimtinėje egzistuoja tik didžiuosiuose miestuose: Niujorke, Los Andžele, San Franciske ir kituose. Ten, kur gyvenau, Šiaurės Karolinoje, žmonės ramūs ir siekia visai kitokių tikslų. Tik per televiziją atrodo, kad visa Amerika pamišusi dėl noro žūtbūt išgarsėti.“
Į Kauną iš JAV Willas atvyko prieš daugiau kaip ketverius metus. Priežastis - sportas. Profesionalus beisbolo žaidėjas Lietuvoje tapo šios sporto šakos rinktinės legionieriumi. Šiandien jaunas vyras ne tik pats žaidžia, bet ir dirba vaikų treneriu. Prie ko buvo sunkiausia priprasti svečioje šalyje? „Gal prie oro, - svarsto jis. - Man čia per šalta, labai ilgos žiemos. Dar buvo nelengva išmokti lietuviškai. O visa kita patinka: maistas - skanus, žmonės - labai draugiški, geranoriški, maloniai bendrauja.“ Bandau provokuoti pašnekovą dėl lietuvaičių - ar jos gražios? „Pačios gražiausios“, - šypsodamasis patikina amerikietis ir po minutėlės priduria, kad viena jau spėjo užkariauti jo širdį.
Atvyko paskui mylimą moterį
Humoristinių lietuviškų, turinčių šiokį tokį itališką prieskonį, dainų apie žuvis ryjančią žuvėdrą ir šalin vejamą katiniuką autoriaus italo Giacomo Merlo žvaigždė sužibo praėjusių metų rudenį per TV3 projektą „Lietuvos talentai“. Vyras visą savo kūrybą platina internetu. Būtent čia jį ir „atrado“ minėto projekto prodiuseriai, o atradę pasiūlė dalyvauti. Giacomo kvietimo neatmetė, bet, kaip tikina, prieš paskambinant laidos rengėjams nieko apie ją nežinojo. „Daug keliauju, neturiu ir visai nežiūriu televizoriaus, beveik nesiklausau radijo, nebent vairuodamas automobilį“, - paaiškina italas.
Dainą „Ryk, žuvėdra“ - ši dėl savo keisto turinio ir skambesio portale „YouTube“ sulaukė išskirtinio lankytojų susidomėjimo - Giacomo tvirtina sukūręs prieš kelerius metus. Tai padaryti jį esą įkvėpė santykiai su žmonėmis. „Lietuvių kalba turiu parašęs viso labo 15 dainų. Tiesiog atsisėdu ir parašau. Nebūna taip, kad vieną posmelį sukuriu vieną dieną, kitą - po kelių, ir panašiai. Dažnai rašau naktimis, nes tada ramu, niekas netrukdo, - aiškina jis. - Temų, apie ką noriu rašyti, pasiūlo kasdienis gyvenimas. Pirmiausia galvoje atsiranda melodija, paskui - žodžiai.“
Scenoje vyras - ne naujokas. Gyvendamas gimtojoje Italijoje, Milane, Giacomo grojo roko grupėje. Persikėlęs į Lietuvą koncertuodavo įvairiuose vakarėliuose daugelyje krašto vietų. Paklaustas, ką dar veikia, pašnekovas atvirai atsako: „Mokau lietuvius italų kalbos.“
Ar svetur lengviau pelnyti šlovę nei tėvynėje? „Nežinau. Ko gero, ir taip, ir ne, - dvejodamas sako Giacomo. - Vieniems užsienietis atlikėjas yra daug įdomesnis negu vietinė žvaigždė, kitiems - priešingai. Ar noriu būti žinomas? Dalyvaudamas projekte apie tai negalvojau. Apskritai į Lietuvą važiavau ne dėl to, kad tapčiau garsus. Čia atvykau paskui mylimą moterį.“ Nors italas nenoriai kalba apie asmeninį gyvenimą, prieš kelerius metus vienoje televizijos laidoje jis prisipažino, jog prieš 12 metų įsimylėjo raudonplaukę lietuvaitę Birutę. Giacomo tvirtino šiltus jausmus svetimšalei pajutęs po pažinties praėjus vos savaitei. Dar po dviejų jis atsisveikino su tėvais, broliais ir išskrido į mylimosios kraštą. Čia vedė ir iki šiol džiaugiasi laiminga santuoka.
Klausiamas, kas įsikuriant svečioje šalyje buvo sunkiausia, kas iki šiol kelia nuostabą, pykdo ar, priešingai, džiugina, pašnekovas nedaugžodžiauja: „Lietuvoje man nieko nebuvo sunkaus. Juk šalia visą laiką turėjau savo meilę - žmoną Birutę. Žmonės mano atžvilgiu visada buvo ir yra draugiški, geranoriški, maloniai bendrauja.“ Pokalbio pabaigoje Giacomo priduria, kad ilgiausiai jam teko pratintis prie kitokio klimato - Lietuvoje buvo nepaprastai šalta. Suprasti vietos kalbą italas pradėjo praėjus maždaug pusmečiui po persikraustymo, o lietuviškai prašneko dar po antra tiek. Gal kam ir sunku tuo patikėti, juolab taip dažnai girdint užsieniečius, kaip jie nepalankiai atsiliepia apie lietuvių virtuvę, ypač šaltibarščius, tačiau buvęs pretendentas į Lietuvos talentus ją tik giria. Patikina vasarą labai dažnai valgantis šaltibarščius, nes dievina kefyrą (šio produkto Italijoje nėra). „Kefyro geriu beveik kasdien, nes jis man labai skanus“, - nusišypso vyras.
Pribiro žvaigždučių
Žvaigždžių ar bent jau norinčiųjų į jas lygiuotis iš užsienio padangės į Lietuvos žemelę per pastarąjį dešimtmetį pribiro nemažai: airė Erika Jennings, armėnas Maratas Sargsyanas, japonas Fumito Tomoi, kambodžietė Yalin Mey Polujanskas, latvė Baiba Skurstenė, italas Andre Zappa, indų kilmės afrikietė Berneen Candice Čereška, rusaitė Sonia ir daugelis kitų. Vieniems iš karto pasisekė įkopti į sėkmės olimpą, kitiems teko gerokai pasistengti. Suprantama, juk mums, lietuviams, netrūksta nacionalistinių nuotaikų.
Aistė SIMANAVIČIŪTĖ
