Mindaugas MALCEVIČIUS
Besikalbant su žvejų žmonomis, galima išgirsti šmaikštų posakį, kad protingiausia ta moteris, kuri leidžia savo vyrui elgtis taip, kaip tik jis nori. Suprask – kvailai. Nors patys vyrai, žinoma, nemano, kad ištisas valandas kiurksoti prie vandens telkinio su meškere rankoje – bergždžias darbas. Lyg norėdami „legalizuoti“ šį savo hobį, žvejai vadina save sportininkais ir kartais išdidžiai pareiškia: „Išvykstu į sportinės žūklės varžybas.“ Bet ar žūklė pagrįstai taikosi į rimtų sporto šakų panteoną? Vaidas Jasonas, Lietuvos sportinės žūklės klubų lygos plūdinės žūklės sekcijos vadovas, pasakodamas apie lietuviškos žvejybos ypatumus, dalijasi savo pastebėjimais.
– Sakoma, kad žvejyba – vienas smagiausių užsiėmimų, kupinas linksmų nutikimų. Ar iš tikrųjų ten taip smagu, kaip pasakojama?
– Gamtoje linksmų nutikimų tikrai netrūksta. Žvejybos metu man įsiminė ne vienas, galbūt, ne tiek linksmas, kiek malonus epizodas. Pavyzdžiui, itin artima pažintis su žvėreliais vagiliais. Tiek lapės, tiek kiaunės ar šeškai tikrai labai mėgsta žuvį. Nors, greičiausiai, dar labiau mėgsta žvejo atsivežtus pietus, ypač dešrelę. Jei tik trumpam palieki savo maistą be priežiūros, labai didelė tikimybė, kad spėsi pamatyti tik nubėgančio žvėrelio uodega.
Žiemą, jei palieki žvejybos laimikį ant ledo, dažnai būna, kad grįžęs randi tik lapės pėdutes – lyg padėką už pigų maistą (juokiasi). O kartą žvejojau ant kiaunės tako. Tai vargšelė tupėjo krūme šalia manęs tol, kol aš atsistojau ir paėjau kelis metrus į šoną. Tuomet ji, lyg cirko akrobatas, šokinėdama per mano daiktus nubėgo toliau savais keliais. Tokios akimirkos gamtoje vis traukia ir traukia atgal.
– Kas iš tiesų yra sportinė žūklė? Ar visi gali tapti žvejais-sportininkais?
– Sportinė žūklė (šiuo konkrečiu atveju kalbu apie sportinę žūklę plūdine meškere) yra ne olimpinė sporto šaka, kurios tikslas – ne tik siekti sportinių rezultatų, bet skatinti gamtos saugojimą, rekreacinę veiklą. Tuo gali užsiimti visi – nuo mažo vaiko iki garbaus amžiaus senolio, nepaisant to, vyras tai ar moteris. Galvojant apie varžybas, svarbu turėti bent minimalius reikalavimus tenkinančią įrangą, susipažinti su varžybų taisyklėmis.
Sportinės žūklės tikslas – varžybose pagauti kuo daugiau žuvies, skaičiuojant bendrą jos svorį. Sportininkai paprastai suskirstomi į zonas, o zonos – į sektorius. Kuris tenka kuriam žvejui, paaiškėja burtų keliu.
– Kaip dažnai Šiauliuose ar aplink miestą galima išvysti sportinės žūklės varžybas?
– Yra kelios kasmetinės varžybos. Vienos žinomiausių vyksta rugsėjo mėnesį, Šiaulių dienų metu. Jos organizuojamos Talkšos ežere, kur mėgėjai ir profesionalai rungiasi atskirose kategorijose. Taip pat pavieniai sportininkai entuziastai vasarą organizuoja varžybas, kur gali dalyvauti visi norintys. Kartais Šiauliuose vyksta ir Lietuvos sportinės žūklės čempionato etapai.
– Kokiomis formomis (pavyzdžiui, kūno, proto, ištvermės ir pan. treniravimas) pasireiškia sportas žūklėje?
– Daug kas kelia klausimą, ar šią veiklą apskritai galima vadinti sportu. Taip manantiems, atsakyčiau retoriškai – jei reikalingos nuolatinės alinančios treniruotės, kūno, proto ir žinių lavinimas, speciali įranga, jei viskas vyksta siekiant konkretaus tikslo, tai kaip kitaip dar visa tai pavadinti, jei ne sportu? Sportinėje žūklėje, pirmiausia, reikia minimalių žinių ir sugebėjimų gaudyti žuvį. Tada, kai jau pramokstama žvejoti, prasideda gilinimasis į skirtingų žuvų įpročius, maitinimosi ypatumus. Dar vėliau – sugebėjimas pažinti vandens telkinį, žuvies priklausomybę nuo esamų sąlygų. Žinoma, visa tai pasiekiama tik ilgų ir sekinančių treniruočių metu (šypsosi).
Kai sportininkas jau būna pasirengęs protiškai, prasideda kūno ruošimas: reakcija, sugebėjimas greitai keisti masalą ir atkabinti laimikį, tiksliai patiekti masalą žuviai taip, kaip ji tą dieną nori, sugebėjimas išlaikyti dėmesį visą varžybų laiką. Klausiate, kuo turi pasižymėti žvejys sportininkas? Manau, didele ištverme, sugebėjimu sukoncentruoti dėmesį, greita reakcija.
– Sukurta nemažai komedijų, kaip vyrai išsiruošia į „žvejybą“, bet žuvies nepagauna, nes ne tai jiems rūpi… Koks iš tiesų yra žvejo gyvenimas – tikra vyriška draugystė, aistra žuvims, degtinės buteliui ar poilsis nuo žmonų?
– Kiekvienas iš mūsų į žūklę žiūrime skirtingai. Ir, manau, kiekvienas savaip yra teisus. Gaila, bet tarp mūsų dar daug yra tokių žvejų, kurie į malonumą žiūri kaip į maisto šaltinį. Deja. Kol toks požiūris nesikeis, tol tikrai mūsų vandenyse nepradės daugėti žuvies. O ir pati žūklė neteiks mums vis daugiau džiaugsmo.
Ir jau nekalbu apie verslinę žūklę vidaus vandens telkiniuose, kas išsivysčiusiose pasaulio šalyse iš viso protu nesuvokiama. Tokia veikla, mano supratimu, yra tas pats, kas medžioti žvėris su artilerija ar pasistačius kulkosvaidį. Grįžtant prie žvejybos tikslo, manau, didžiajai daliai iš mūsų, sergančių šia „liga“, svarbiausia yra buvimas su draugais, protinis poilsis ir susiliejimas su gamta. Juk visapusiškos harmonijos pajautimas yra penas tiek kūnui, tiek sielai. O anekdotai apie žvejybą (mįslingai šypsosi), gal dalis tiesos juose ir yra…
– Neretai tenka matyti, kaip, vandens telkiniams vos užsitraukus ledu, bebaimiai žvejai lipa ant ledo ir rizikuoja savo gyvybe dėl poros žuvelių. Kodėl?
– Priežasčių, kodėl žmonės rizikuoja, manau, yra labai daug. Pavyzdžiui, ant to vadinamojo pirmojo ledo, tikrai geriau kimba žuvis. Bet ar ji verta rizikos? Manau, kad ne. Tad didžiausią problemą matau žmonių prioritetų susiskirstyme. Žvejai, galvodami tik apie save ir savo malonumų tenkinimą, neretai iš tiesų nesuvokia, kuo rizikuoja. Jie negalvoja apie pasekmes, apie šeimą ir artimuosius. Turbūt klaidinga per daug pasitikėti savimi ir manyti, kad jei vieną kartą viskas gerai baigėsi, tai ir kitą kartą pavyks. Deja, nors žvejyba – ne krepšinis, kamuolys ir čia gali būti apvalus.
– Vaidai, minėjote, kad yra tokių žvejų, kurie į žvejybą žiūri kaip į maisto šaltinį. Bet neretai tenka matyti, kaip žvejys, pagavęs laimikį, čia pat jį ir paleidžia. Kodėl taip elgiamasi?
– Kuo daugiau bus taip manančių, tuo bus geriau mums visiems. Praėjo tie laikai, kai važiuodavome į žvejybą ieškoti maisto. Galiausiai, sudėkime visas žvejybos išlaidas ir suprasime, kad pagauta žuvis tampa auksine. Tad žvejyba turėtų būti ne maisto šaltinis, bet relaksacija ir harmonija su gamta.
Aš džiaugiuosi už tuos žvejus, kurie, pagavę žuvį, ją paleidžia. Reiškia, tokie žmonės gyvena ne tik šia diena, jie supranta, kad mūsų vaikai ir anūkai norės džiaugtis tokiais pat malonumais. Reikia tikėtis, kad bėgant laikui ir mes galėsime lygintis su Švediją ar Suomiją, kad nebereikės ten vykti ir mokėti didžiulius pinigus, norint pajausti tikros žūklės malonumą.
– Jūsų pastebėjimai, kas padeda žvejams ištisas valandas kiurksoti žiemą ant ledo ir nesušalti? Kur tokio užsigrūdinimo paslaptis?
– Į šį klausimą galiu atsakyti labai rimtai ir paprastai – tiesiog tinkami rūbai, tinkama avalynė. O rūbų ar batų sukurta labai daug, svarbu atsižvelgti į savo piniginės storį ir žinoti, ko iš tiesų nori. Be grūdinimosi, žinoma, iškęsti žiemos speigus taip pat gali nepavykti. Žvejai prasitaria, kad net tie, kurie jau daug metų žvejoja ant ledo, pirmose žvejybose skundžiasi – vėsoka. Bet po kelių grūdinimosi treniruočių, organizmas pripranta.
