Ne paslaptis, kad dar ankstesnės kartos muzikantai neatsispirdavo garsioms rusiškoms ar angliškoms dainoms sukurti lietuviškus tekstus, tokiu būdu užsienietiškus hitus paversdami savais singlais (pvz.: Edmundas Kučinskas – „Pasilik“ ir James Dean – „Sway“; Inga Valinskienė – „Būk šalia“ ir Consuelo Velázquez – „Besame mucho“).
Tiesa, tie garsieji Edmundo Kučinsko, Ingos Valinskienės ir kitų garbių dainininkų repertuarai iki šiol aidi karaokė vakarėliuose.
Belieka džiaugtis, kad pastaruoju metu vis dažniau tenka girdėti muzikantus pabrėžiant žodį „kokybė“. Dainų tekstai ne visuomet svarbūs, tačiau kuo unikalesni, įdomesni – tuo populiaresnės dainos tampa. Pavyzdžiui, Jazzu daina „Po mano oda“ ar Monikos Linkytės hitas „Stoviu po dangum“. Ką jau kalbėti apie šių dienų jaunimo mėgstamą hip-hopo sceną. Nors atrodo taip, tarsi išvis apie nieką negalvotų, reperiai išsijuosę kuria išradingiausias eiles apie nūdienos problemas.
Šauniausia tai, kad itin išpopuliarėję televizijos projektai vis dažniau sutraukia šalies dainorėlius, kurie sukaupę drąsos siekia atskleisti savuosius talentus. Tai – vienas realiausių būdų dainininkui išgarsėti, sutartinai sako šia tema pasikalbėti sutikę trys šalies prodiuseriai – Deivydas Zvonkus, Martynas Tyla ir Arvydas Martinėnas-Vudis. Gerai žinomi vyrai patikino, kad prie jų prieiti atlikėjai mėgina įvairiai. Visgi ne visų pastangos atneša vaisių.
„Facebook“ žinučių atakos
„Atsiranda visokių keistuolių, kurie „facebook“ parašo – „sukurk man dainą“. Tokiais dalykais tikrai neužsiimu. Net už pinigus. Turiu pakankamai prognozuojamos apmokamos veiklos. Neturiu laiko darbuotis su kažkokiais į „facebook“ rašančiais ufonautais“, – griežtai atšauna prodiuseris ir kompozitorius D. Zvonkus.
Pastaruoju metu labiausiai žibantis prodiuseris Martynas Tyla apie socialinius tinklus laikosi panašios, tik kiek santūresnės nuomonės.
„Rašančių tikrai daug. Rašo – „Aš toks ir toks, noriu taip ir taip. Priimkite mane į savo komandą“. Būna, kad po realybės šou patys siūlosi. Būna, kartais rekomenduoja kažką kiti žmonės. Bet per „facebook“ dažniausiai nebendrauju. Juk nepirksi katės maiše“, – atvirauja M. Tyla.
Save prodiuseriu labai atsargiai vadinantis ir tikinantis, kad „tiesiog daro tai, kas jam patinka“, Vudis „rašinėtojams“ kur kas atlaidesnis. Vyras atskleidžia, jog į žinutes reaguoja ir reikalui esant stengiasi pagelbėti.
„Kreipiasi labai įvairūs žmonės – nuo žinomesnių vardų iki tokių, kurie visai nebuvo susidūrę su scena. Labai dažnai gaunu laiškų muzikiniais klausimais. Kaip įmanydamas stengiuosi patarti, pagelbėti. Bet ne visuomet pavyksta, o ne visada ir reikia. Būna, žmonės pervertina savo galimybes. Tačiau paskui, pamatę, kiek iš tiesų reikia įdėti darbo, kad pasiektum rezultato, kurį galima būtų viešinti, nustemba. Nes tai reikalauja iš tiesų daug pastangų. Tai priklauso ne vien nuo manęs, bet ir nuo paties vokalisto. Kad mes ir talentingi žmonės, bet ne burtininkai“, – nusijuokia A. Martinėnas-Vudis.
Prodiuseriams vaikus perša pasiturintys tėvai
Prodiuseriai neslepia, kad su prašymu „paversti žvaigžde“ neretai kreipiasi ne patys dainorėliai, o jų tėvai. Dažniausiai, beje – pasiturintys.
„Būna atvejų, kuomet tėvai užsimano savo vaikus paversti dainininkais. Visi jie tokie: jeigu dukros vaikšto į baseinus, tai nori, kad būtų Meilutytės. Ir su muzika visokių atvejų pasitaiko. Žinoma, jeigu matau, kad vaikas iš tiesų turi potencialo, tuomet mėginu su juo dirbti. Tačiau jei pastebiu, kad duomenų dar trūksta, pasiūlau tuos pinigus panaudoti muzikos mokslams užsienyje.
Manau, geriau mažiau fantazuoti, o daugiau dirbti. Kas žino, gal žmogus rytoj daugiau pasimokys ir daugiau sugebės. Aišku, čia reikia tikrai daug darbo. Kad ir koks talentingas būtų žmogus, be darbo tikrai nebus rezultatų“, – aiškią nuomonę išsako M. Tyla.
A. Martinėnas-Vudis irgi neslepia susiduriantis su garsių vaikų užsigeidusiais tėveliais. Šiuo klausimu jis irgi turi aiškią nuomonę. Svarbiausia – talentas.
„Yra buvę tokių atvejų, kuomet tėvai patys už rankų atveda savo vaikus. Kad ir kaip ten būtų, svarbiausia yra jų duomenys: gebėjimai, balso tembras, požiūris ir t.t. Jeigu viskas yra, galima dirbti kad ir dėl malonumo. Labiausiai norisi gero rezultato. Man smagu dirbti su atlikėjais, kurie iš savęs yra labai faini, talentingi. Būna, uždainuoja ir skamba iš karto“, – patirtimi dalijasi A. Martinėnas-Vudis.
Kaip prie jų prieiti?
Nors gali pasirodyti, kad „pasipūtę“ prodiuseriai turi perpildytas gretas atlikėjų, visgi būdų prie jų prieiti tikrai yra.
„Viena iš galimybių – dalyvavimas šou projekte. Šiuo atveju žmogus gali drąsiai pranešti apie save prodiuseriui. Dar viena – vaizdo įrašų kūrimas, talpinimas internete. Tuomet mes turime progą peržiūrėti, susidaryti kažkokį įspūdį apie žmogų, jo talentą. Žinoma, mes galime peržiūrėti, galime ir nekreipti dėmesio.
Lygiai taip pat ir mes (prodiuserinės įmonės atlikėjai, aut. past.) savo įrašus siunčiame į užsienį, bandome įvairiais būdais prieiti prie žmonių. Ne visuomet gauname atsakymus – patiko ar ne, peržiūrėjo ar ne. Tokia pati sistema kaip ir visur. Visi vadovaujamės nuojauta, žvilgsniu, patirtimi. Kad šiandien gerai dainuoja, dar nereiškia, kad ir rytoj gerai dainuos. Būna pirmas kartas apgaulingas“, – atskleidžia M. Tyla.
Jeigu prie M. Tylos turint kantrybės dar įmanoma kažkaip prisibelsti, tai D. Zvonkus šiuo klausimu yra kur kas griežtesnis. Per daugelį metų susikaupusi klientų, scenos bičiulių draugija pernelyg uždara. Naujai kartai čia nėra vietos.
„Man labai retai kada tenka dirbti su mažiau pažįstamais žmonėmis. Per eilę metų mano veiklos ratas pilnai užsipildė labai seniai pažįstamais žmonėmis. Su kažkokiais pirmą kartą matomais prasidedu tik tuomet, jeigu kažkas iš mano gerų pažįstamų juos rekomenduoja. Pasako, kad čia tikrai normali kompanija ir viskas bus gerai, – žodžių į vatą nevynioja D. Zvonkus.
Greita šlovė
Šalies prodiuseriai labai atsargiai vertina ir „per klaidą“ žvaigždėmis tapusius asmenis. Sako, jog šių laimės metus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
„Lengva išgarsėti durnumu, tačiau labai trumpam. Taip, tikrai, šie socialinių medijų laikai suteikia galimybę kvailiams būti labiau pastebimiems. Tegul, aišku, valio. Kažkada to tikrai bus persivalgyta. Ir vėl turbūt kaip švytuoklė persisvers į kitą pusę“, – aiškiai savo nuomonę išsako D. Zvonkus.
„Dažniausiai greitai „iššauna“ komerciniai projektai, kurie yra skirti kažkokios rinkos užpildymui. Jie yra orientuojami į 2-5 metų gyvavimo trukmę. Nėra ko slėpti, „Pinup girls“ yra viena tokių grupių“, – atskleidžia M. Tyla.
Ko reikia puikiam atlikėjui?
Trumpalaikių projektų, mėginimų pasipelnyti neturint talento žinomi vyrai aiškiai nepalaiko. Visi sutartinai tikina, kad tikras atlikėjas turi turėti visą eilę scenai reikalingų savybių. Be jų geriau į sceną nė kojos nekelti.
„Šou pasaulis yra labai dinamiškas, besikeičiantis ir nuolat reikalaujantis prisitaikymo arba susitaikymo su įvairiomis permainomis. Žmonėms, kurie vertina stabilumą ir aiškią perspektyvą – nereikėtų rinktis šios srities. Pramogų pasaulyje labiau reikalingi žmonės, linkę į avantiūras, nebijantys įvairių likimo vingių ir galintys pakęsti visą šitą.
Šou versle yra svarbiausia mylėti savo darbą. Nes jeigu tu jo nemyli, dirbi tik dėl kažkokių pragmatiškų sumetimų, tai anksčiau ar vėliau tai tampa nepakeliama rutina. Reikia įsiklausyti į širdies balsą, nes, jeigu pasirinksi nemėgstamą profesiją – kentėsi visą gyvenimą. Nesvarbu, kad ir su daugiau pinigų, tai nelabai ką keičia“, – atvirai kalba D. Zvonkus.
A. Martinėnas-Vudis dėmesį visada atkreips į charizmatišką žmogų. Daugelį metų Lietuvoje populiarus vyras liaupsina išskirtines asmenybes.
„Šarmas – būtinas atributas. Būna, žmonės turi puikius balsus, tačiau yra pernelyg nykūs. Atlikėjas turi būti įdomus. Žinoma, metams bėgant galima išsitobulinti. Svarbiausia nesustoti. Jei turi tokią svajonę, tai vieną dieną ji vis tiek išsipildo“, – tikina A. Martinėnas-Vudis.
Šiuo klausimu jam pritaria ir M. Tyla: Charizmą galima išsiugdyti per ilgą laiką ir darbą. Neteisinga manyti, kad su charizma gimstama, ji įgyjama sunkiai dirbant scenoje. Kuo daugiau atlikėjas dirba scenoje, tuo greičiau pajaučia publiką“.
Populiarumo kaina
Šalies prodiuseriai dar pabrėžia ir tai, jog prieš išgarsėjant reikia gerai pagalvoti, ar iš tiesų tai yra reikalinga, ar pavyks su tuo susidoroti. Populiarumo kainų valiuta – ne tik eurai, bet ir nervai, asmeniniai savo paties ir artimųjų gyvenimai.
„Populiarumo kaina yra viešumas. Tai reiškia, kad tu, tavo šeima, tavo artimieji yra pakišami po padidinamuoju stiklu. Štai tokia ta populiarumo kaina. Kartais ji gali būti psichologiškai skausminga. Nėra vien taip, kad štai – užlipau ant scenos, padainavau ir viskas labai smagu. Reikia prisiminti, kad svarbus ir asmeninis žvaigždės gyvenimas. Tai reiškia, kad ištikus nemalonumams, galima labai skaudžiai užsigauti“, – atskleidžia M. Tyla.
M. Tyla prasitarė, kad ir pats norėtų būti artistu, tačiau nėra tam gabus. Jo užduotis – prodiusavimas. Štai D. Zvonkus – vienu metu garsiausios Lietuvos grupės „Bavarija“ narys – sutiko papasakoti keletą kurioziškų situacijų iš žvaigždės gyvenimo.
„Žinomumas turi nemažai minusų. Pavyzdžiui, aš negaliu įkliūti policijai, nes tikrai visi sužinos. Negaliu ir siūlyti kyšio. Kažkada man yra buvę, kad už mašinos pastatymą ne vietoje lankiausi policijoje. Buvo du policininkai – jaunas ir vyresnis. Tai tas jaunesnis aiškino vyresniajam, kad man išrašytų kuo didesnę baudą. Sakė – „Ką jis galvoja, kad čia jam viskas leidžiama? Rašyk maksimumą. Maivosi čia žvaigždė, stato mašiną kur nori“. Tai tuo momentu susigūžiau, sakau – „Ne, atleiskit, mieli pareigūnai, tikrai ne iš blogos valios taip atsitiko, nepamačiau ženklo. Nukentėti tenka net turguje – kainą dažniausiai siūlo iki lubų arba išvis nemokamai. Tai normaliai išvis nėra šansų“, – patirtimi dalijasi D. Zvonkus.
Kiek kainuoja muzikinės karjeros pradžia?
Prakalbus apie žinomumą kainą verta prisiminti ir tikrąją kainą. Tokią, kuri skaičiuojama eurais. Atrodytų, ne kiekvienam studentui ar įprastos vidutiniškai gyvenančios lietuvių šeimos atžalai įmanoma šlovė muzikos scenoje, visgi gera muzika kainuoja.
„Kartais gali užtekti gitaros ir vokalo. Tuomet viskas atsieis pigiai. Kitas galbūt investuos į įrašus – samdysis muzikinį prodiuserį, tekstų kūrėją, dar kažką. Tai gali kainuoti daug. Kūrėjas gali paprašyti 500, gali 100, 1000 ar 3000 eurų. Žinau, kas paprašo ir 10 000 eurų. Tačiau kartais sumokėjęs didžiulius pinigus nebūtinai sulauksi geriausio varianto. Ko gero, labai daug kas atsiremia į paties atlikėjo duomenis“, – pasakoja M. Tyla.
Atlikėjas, muzikos kūrėjas ir prodiuseris A. Martinėnas-Vudis paklaustas apie kainas savo įrašų studijoje atsakė paprastai – kainininko neturi. Viskas priklauso nuo situacijos.
„Kaip jau minėjau, svarbiausia – talentas. Yra buvę atvejų, kuomet darbas buvo toks malonus, kad atlikėjui už mano paslaugas visai nereikėjo susimokėti. Nesame nutarę tikslių kainų. Gali būti nuo šimtų iki tūkstančių. Vis tik, manau, kad geriausias užmokestis – puikus rezultatas. Aš visada esu už talentą. Pinigai jie ateina, išeina, o talentas spindi. Profesionalo ausis iškart skiria, kur yra iš tiesų talentingo žmogaus atlikimas, o kur „pritempta“, prikonstruota, prigaminta“, – atvirauja A. Martinėnas-Vudis.
Sėkmės istorijos
Paminėjęs, kad talentingų žmonių „neskriaudža“, A. Martinėnas-Vudis iškart prisiminė atlikėją, su kuria jam darbas virsta tikru malonumu. Garsus vyras tikras, tai – būsima žvaigždė, kuriai netrūksta nei užsidegimo, nei talento.
„Jau keletą metų dirbame su atlikėja Maya. Darbas su ja išties malonus, puikus. Jau netrukus žadame išleisti vasarinę dainą. Tai – mano deimantas. Su ja labai smagu dirbti. Mergina yra nekasdieninio talento – ir balso tembras, ir šiaip ji labai talentinga. Dainų esame išleidę ne vieną, tačiau aš ir vėl nekantrauju išgirsti naujos dainos rezultato. Tai buvo vienas tų sėkmingų atvejų, kuomet žmogus pats kreipiasi į mane. Kadangi ji dar moksleivė, tai mes per daug neskubame, tačiau jos metas jau netrukus ateis“, – švyti A. Martinėnas-Vudis.
Prodiuserio M. Tylos karjeroje taip pat nemažai sėkmės istorijų. Jo gretose – garsiausi šalies atlikėjai. Vienu metu vyrui net teko dirbti su skandalinguoju Egidijumi Dragūnu-Selu. Galbūt bus naujiena, tačiau, pasirodo, su atlikėja Monika Linkyte jis dirba daugiau nei dvejus metus.
„Iki kol jos dainos pakilo į topų viršūnes, su Monika dirbome 6 metus. Veiklą pradėjome kuomet ji dar mokėsi vidurinėje. Pamenu, ją už rankos pas mane atvedė Linas Adomaitis, ji kažką įrašinėjo pas jį studijoje. Prireikė daug darbo, kad pasiektume dabartinius rezultatus. Tai, žinoma, ne tik darbas su vokalu. Reikėjo išugdyti ir daug kitų savybių“, – atvirauja M. Tyla.
Prodiuserių pareigos
Muzikinėje padangėje šiuo metu itin ryškiai žibanti M. Linkytė, rodos, išties sugebėjo užsiauginti „storą odą“. Mergina po devyniais užraktais slepia savo asmeninį gyvenimą. Ar pusę laurų dėl to susižerti turėtų jos prodiuseris? M. Tyla sutiko atskleisti, kokia jo, kaip prodiuserio reikšmė atlikėjui.
„Atlikėjui svarbu atskirti asmeninius dalykus nuo darbo. Deja, menininkams dažnai nesiseka išlaikyti šio balanso. Užsienyje tai yra labai griežtai reglamentuota, o Lietuvoje dar visi įsivaizduoja, kad vadybininkas net atlikėjo kelnes į valyklą neša. Prodiuseris iš tiesų yra labiau atsakingas už muzikinę veiklą, koncertų organizavimą. Tačiau, jei pereinama į asmeniškumus, tai gali virsti draugyste, kuri gali baigtis net ir konfliktu. Taigi, reikia išlaikyti tą ribą – darbas yra darbas, draugystė yra draugystė. Tą šiame biznyje labai svarbu atskirti“, – kalba M. Tyla.
Užsiminus apie garsių žmonių gyvenimus apžvelgiančią, priekabių ieškančią ir praeities nuodėmes į dienos šviesą traukiančią žiniasklaidą, M. Tyla prie savo pareigų sąrašo pridėjo dar vieną punktą: „Prodiuseris gali padėti blogą naujieną paversti gera. Aišku, priklauso nuo situacijos, tačiau tai tikrai įmanoma. Nesakau, kad visą laiką, tačiau naudos iš to galima gauti. Žmonės, kurie dirba mūsų firmoje, galvoja, kaip jam padėti."
