Tęsiame straipsnių ciklą apie legendinį Maiklą Džeksoną, remiantis ilgamečio atlikėjo draugo ir žurnalisto Dž. Rendžio Taraborelio (J. Randy Taraborrelli) parašyta POP karaliaus biografija „Maiklas Džeksonas. Magija. Manija. Visa istorija“.
Pripažinimo trūkumas
1988-ųjų sausį Maiklui Džeksonui sukako trisdešimt. Nepaisant rekordus gerinančių parduotų albumų skaičių, populiarumo ir sėkmės, jis pradėjo verkšlenti, jog yra neįvertintas ne tik muzikos industrijos, bet ir visuomenės. „Jie vadina Elvį karaliumi, – skundėsi jis vadybininkams. – Kodėl manęs taip nevadina?“
Kiekvienas pažvelgęs į Maiklo pasiekimus veikiausiai manytų, jog jis turėjo būti patenkintas. Tačiau taip nebuvo. Tikėtina, kad viena priežasčių, kodėl visuomenė ir muzikos pasaulis negerbė Maiklo, buvo ta, jog masėms trūko dviejų esminių savybių, kuriomis pasižymėjo, tarkim, Briusas Springstynas (Bruce Springsteen), Bobas Dilanas (Bob Dylan), Džonas Lenonas (John Lennon) ir Elvis Preslis (Elvis Presley): humoro jausmo ir žmogiškumo. Paskutiniaisiais metais darėsi vis sunkiai susieti save su Maiklu, kai jis lipdavo ant scenos su karine uniforma, aukštu balsu šnabždėdavo padėkos kalbas ir nenusiimdavo akinių nuo saulės net naktį.
Išleidęs albumą „Thriller“ Maiklas įsivaizdavo esąs populiaresnis už bitlus ir svarbesnis už Elvį. Briusą (Springstyną – aut. pastaba) vadina bosu. “Jis tikrai pervertinas, – skundėsi Maiklas. – Jis nemoka nei dainuoti, nei šokti.“
Žinoma, dar viena Maiklo yda buvo ta, jog jo požiūris į muziką nebuvo... žmogiškas. Jis visada žiūrėjo trumparegiškai: kiek įrašų nupirko gerbėjai, kiek užtruks, kol pakils į populiariausiųjų pozicijas, kiek bilietų parduota? Maiklui svarbiausia buvo komercija, jis nesuprato tų atlikėjų, kurie to nevertina. Pavyzdžiui, Maiklui niekada nepatiko Madona – moteris, kuri sugebėjo derinti komerciją su menine įžvalga. „Jai paprasčiausiai kažko trūksta, – tvirtino Maiklas – Pripažinkime – ji nemoka dainuoti, šoka tik vidutiniškai. O ką daro geriausiai? Žino, kaip save pateikti rinkai.“
Galų gale, kad nuramintų savo klientą, Džonas Branka MTV pateikė dar vieno apdovanojimo idėją – dešimtmečio avangardinio stiliaus atlikėjas. Maiklui jis buvo įteiktas 1989 metais. Žinoma, tai nebuvo menkavertis apdovanojimas, tačiau liūdna buvo dėl vieno dalyko: jis atiteko tam vyrukui, kuris troško, jog žmonės žinotų kad jis nusipelnė šio trofėjaus.
Didžiausias spektaklis Žemėje
Savo karjeros viršūnėje Maiklas nebebijojo žurnalistų. Jis suprato, kokie gyvybiškai svarbūs jie jam yra. O geriausi būdai atkreipti paparacų dėmesį – skandalai ir sensacijos.
Viena tokių tapo plačiai nuskambėjusi istorija apie Maiklo gyvenimą deguonies kameroje. Lankydamasis ligoninėje dėl apdegimų, patirtų filmuojant „Pepsi“ reklamą, Maiklas susidomėjo padidinto slėgio deguonies kamera. Joje gulintis pacientas patenka į šimtaprocentinę deguonies erdvę, kurioje atmosferos spaudimas keliskart didesnis nei jūros lygyje. Manoma, kad miegas tokioje kameroje gali pailginti gyvenimo trukmę.
Nors Maiklas jau buvo pasiryžęs ją nusipirkti, atlikėjo vadybininkai atkalbėjo jį nuo tokio pinigų švaistymo. Tada jis pasakė: „Na, bent jau nusifotografuočiau jos viduje. Kol jis fotografavosi, viena ligoninės slaugių paskambino į bulvarinį laikraštį ir papasakojo, kas vyksta. Žinoma, netrukus pasipylė skambučiai iš redakcijų.
Pamatęs, kad žurnalistai susidomėjo šia istorija, Maiklas nusprendė paskleisti žinią, kad miega deguonies kameroje, norėdamas prailginti savo gyvenimą iki 150 metų, ir išsiuntė nuotraukas į laikraščių redakcijas. Greitai žinia apskriejo visą šalį – puikiai suderintas ryšių su visuomene pavyzdys. Jei Maiklo tikslas buvo pasirodyti kuoktelėjusiam, tada jam tikrai pavyko.
Kiti jo veiksmai taip pat kėlė įtarimų – kartą Maiklas užsigeidė įsigyti filmo „Žmogus – dramblys“ aktoriaus Džono Meriko (John Marrick) 97 metų skeletą. Londono universiteto ligoninė, kurioje saugoti unikalia liga sirgusio Meriko palaikai, atsisakė juos parduoti. Maiklas užsispyrė. Jam nebebuvo svarbu, kiek tai kainuos – milijoną, du, bet jis juos turės. O svarbiausia – apie tai turi sužinoti visi. Deja, sąmokslas subliuško. Maiklas vėl atsidūrė dėmesio centre – tiesą, šį kartą dažniau išjuokiamas nei giriamas.
Visos Maiklo keistenybės – tikros ar sukurtos – padėjo jam išlaikyti nuolatinį žiniasklaidos dėmesį. Daugelį metų jis „šėrė“ žiniasklaidą sensacijomis, o ši savo ruožtu padėjo jam pasiekti kadaise užsibrėžtą tikslą – gyvenimą paversti „didžiausiu spektakliu Žemėje“.
Neverlando miestas
1988-ųjų kovą, vis dar keliaudamas su koncertiniu turu ir reklamuodamas albumą „Bad“, Maiklas Džeksonas užbaigė derybas ir nusipirko naujus namus – vadinamąją „Sycamore“ rančą (11 kvadratinių kilometrų sklypą Santa Ynez slėnyje). „Sycamore“ rančoje pakako vietos Maiklo žvėrynui, be to (tai buvo labai svarbu), jis stovėjo gan toli nuo Ensino. Tai užtikrino atstumą tarp Maiklo ir įkyrių jo šeimos narių.
Pagrindinis namas užėmė daugiau nei 1 200 kvadratinių metrų plotą. Už visa tai prašyta 35 milijonų dolerių. „Mano svečiai tikisi kažko ypatingo, – atviravo Maiklas. – Viskas turi atrodyti taip, tarsi pats būčiau padaręs kažką labai didingo. Nes juk ir padariau.“
Pirmas dalykas, kurį jau įsigijęs rančą pakeitė POP karalius, buvo jos pavadinimas. Ji tapo „Neverland Valley“, nors paprastai ją vadino tiesiog Neverlandu. Tvarkydamas reikalus Los Andžele, Maiklas apsistodavo Vestvude, o visą kitą laiką praleisdavo Neverlande, bet niekada neužsukdavo pas tėvus.
Išsikraustymas iš tėvų namų, be abejo, buvo svarbus žingsnis Maiklo gyvenime. Liūdna palikti mamą, tačiau labai gera dėl to, kad nebeturės jausti jokios atsakomybės prieš Džozefą. Visgi pranešti žinią buvo sunku. Iš tiesų šeimai jis niekada neužsiminė apie derybas ar Neverlando pirkimą. Apie tai, kad Maiklas kraustosi iš tėvų namų, Katerina su Džozefu sužinojo žiūrėdami laidą „Entertainment tonight“. Dar daugiau – surengęs įkurtuvių vakarėlį savo giminaičiams, į jį Maiklas tėvų nepakvietė.
POP karalius tikėjosi naujoje, puošnioje sodyboje mėgautis ramybe. Sakė norėjęs erdvės, vietos, kur galėtų pamąstyti, atostogauti po „Bad“ turo. Tačiau jo šeimos nariai jautė, kad Maiklas nuo jų atsiskyrė ne tik geografiškai, bet ir emociškai. Galų gale Maiklas užsidarė savo Neverlande vienui vienas.
Nebesuskaičiuojamos plastinės operacijos
Spėliojimai apie Maiklo nosį nenutilo niekada. Jei kas nors pradėdavo kalbėti arba juokauti apie plastines operacijas, dažniausiai prisimindavo būtent šią jo veido dalį.
Baigiantis 1990-iesiems žmonės pametė Maiklo nosies korekcijų skaičių, nors kai kas iš jo komandos suskaičiavo, jog jų padaryta mažiausiai dešimt. Plastikos chirurgai spėliojo, ar jo miniatiūrinės nosies pagrindas yra kaulas, kremzlė, ar lateksas. O to objekto struktūra buvo sumaitota per ankstesnes operacijas.
Į nosies galiuką buvo įdėta kremzlės, turėjusios sutvirtinti formą. Deja, operacija nebuvo visiškai sėkminga, todėl Maiklas turėjo nešioti nosies galiuko protezą. O pooperacinę kaukę, tapusią įvaizdžio dalimi, atlikėjas dėvėjo n0e tik tam, kad pasislėptų nuo minios ar išvengtų bakterijų. Kartais jam paprasčiausiai trūkdavo nusiteikimo dėtis nosies protezą, ir tada situaciją gelbėdavo kaukė.
Maiklo oda, ypač veido, buvo išblyškusi dėl kelių priežasčių. Pirma, jis balindavo ją įvairiais cheminiais preparatais. Visas savo kremo tūbeles, kurias vadindavo „vaistais“, Maiklas nešiodavosi makiažo krepšelyje. Nereceptinių vaistų lapelyje parašyta: „Būtina vengti tiesioginių saulės spindulių, kadangi jų veikimas greičiau patamsina odą, nei hidrokvinonas ją išbalina.“ Taigi, akivaizdu, kodėl Maiklas niekur nežengė be skėčio ar plačiabrylės skrybėlės.
Devintajame dešimtmetyje Maiklui buvo diagnozuota baltmė, arba Vitiligo liga. Kai kurie gydytojai spėjo, kad ji buvo ne tiek paveldėta, kiek sukelta balinamųjų priemonių. Sergantis šia liga pasidaro jautrus saulei. Maiklui teko kęsti tiesiogines steroido hidroksichlorochino injekcijas į galvos odą. Tai buvo skausmingas ir ilgai trukęs gydymas.
Kalbėdamas apie plastines operacijas Maiklas pripažino, jog atliko tik dvi nosies korekcijas ir pasidarė duobutę smakre. Tačiau nereikia būti ekspertu, jog pastebėtum ir kitus Maiklo Džeksono „pasigražinimus“. Atlikėją pažinojusiems žmonės atrodė, jog Maiklui jau ir pačiam sunkiai sekėsi prisiminti visas operacijas.
Kai kurie specialistai spėjo, jog Maiklas kentėjo nuo dismorfinio kūno sutrikimo – psichologinės būsenos, kai žmogų apsėda mintys apie tai, kaip jis atrodo. Kad Maiklo realybės pojūtis sutrikęs, buvo akivaizdu.
Kitame, jau paskutiniame, straipsnyje sužinosite visas smulkmenas apie Maiklo Džeksono pedofilijos skandalą ir teismo procesą, santuokas su Liza Mari Presli ir Debe Rou, tėvystę ir asmeninius žurnalisto Dž. Rendžio Taraborelio prisiminimus apie paskutinius Maiklo gyvenimo metus.
Teksto autorė Rūta Vederytė
Skaityti straipsnių ciklą nuo pradžių:
Tragiška Michaelo Jacksono istorija (I)
Tragiška Michaelo Jacksono istorija (II)
Tragiška Michaelo Jacksono istorija(III)
Tragiška Michaelo Jacksono istorija(IV)
