Manau, kad mes labai talentingi. Tie, kurie yra nusivylę mūsų nepriklausomybe, kaip, pavyzdžiui, aš, turėtų žiūrėti „Talentų ringą“, nes tai yra atgaiva“, - tikina T. Sinickis, vertinantis gabius vaikus bei jaunimą LTV projekte „Talentų ringas“.
Kalbėti apie jaunų žmonių talentus ir gabumus sunku, tačiau visgi, kur, tavo manymu, yra riba, skirianti išskirtinius gabumus turintį žmogų nuo neapdovanotojo?
Tai labai sudėtinga tema. Aš manau, kad neapdovanotų žmonių nėra. Paprasčiausiai kai kurių talentai atsiskleidžia vėliau, kitų - anksčiau. Kai kurie yra talentingi, bet to nesupranta. Kai kurie gyvenime koncentruoja savo dėmesį ne į tikrąjį savo talentą ar pašaukimą, o bando pasiekti kažką srityse, kurios nėra jiems skirtos. Taip dažnai atsitinka dėl aplinkinių spaudimo. Tokiais atvejais niekam neįrodysi, kad tam tikra veikla nėra jiems skirta. Aišku, yra ir tokių, kurie turi fenomenalių sugebėjimų įvairiose srityse, tačiau jiems dažniausiai sunku gyventi.
Toliau kalbant apie kūrybą, turbūt viso to, ką sugeneruoja žmogus, vadinti talento apraiškomis irgi negalima? Jei galėtume, didžiąją dalį Lietuvos atlikėjų turėtume įvardyti gabiais.
Man atrodo, kad dalis atlikėjų Lietuvoje yra paprasčiausiai geri verslininkai. Arba geri verslininkai yra jų prodiuseriai. Manau, galima dar pažvelgti ir per paklausos prizmę. Tai, ką gali pavadinti talentu Skirmantas Valiulis, tikriausiai skirsis nuo to, ką talentu pavadins Birutė iš Birštono, kuri laidoje „Klausimėlis“ prajuokintų Skirmantą Valiulį.
Talentas, vaikas, televizija, populiarumas. Pabandyk sudėlioti ryšius tarp šių žodžių.
Populiarumas ir televizija jokio talento nesužlugdys, jeigu jis yra tvirtas. Gali pasikeisti žmogaus gyvenimo supratimas, kaip, pavyzdžiui, mano: aš dabar gailiuosi dėl to, ką darėme iki šiol. Vaikams pasirodymas tokiose laidose, manau, ilgainiui išeis į naudą. Kuo anksčiau pripranti prie auditorijos, dėmesio ir t.t., tuo greičiau dingsta žmonių baimė. Žinoma, tai galima pritaikyti tik tiems, kurie žengia drąsiai ir savo noru, o ne tiems, kuriuos už rankučių atitempia vadovai ir iš jų veidų matyti, kad jie nenori būti scenoje, bent jau ne su tais žmonėmis, su kuriais ant jos užlipo.
Tapęs „Talentų ringo“ komisijos pirmininku ir vertindamas vaikus, buvai nustebintas ar labiau nusivylei? Ar lietuvius galima vadinti gabiais žmonėmis, turint omenyje tai, jog mūsų pasaulyje labai nedaug, o šalies istorijos vingiai visais laikais nebuvo dėkingi menui bei saviraiškai.
Manau, kad mes labai talentingi. Tie, kurie yra nusivylę mūsų nepriklausomybe, kaip, pavyzdžiui, aš, turėtų žiūrėti šią laidą, nes tai yra atgaiva. Aišku, gal komisijos pirmininkas ir nusišneka kartais. Tačiau komisija neturėtų būti dėmesio centre šiuo atveju. Mano manymu, didžiausia problema yra ta, kad galiausiai nugali žemiški dalykai, ir norėdamas valgyt duoną, beveik suaugęs jaunimas meta talentus ir užsiima paprastesniais dalykais, t.y. bando sukrapštyti duoną sau ir dešimtims tūkstančių valdininkų mokesčių pavidalu.
Todėl kad ir kaip būtų gaila, kol ekonominė situacija nepasikeis, sunku bus kovoti su kultūriniu skurdu. Aš manau, kad paėmus grupę žmonių iki, pavyzdžiui, penkiolikos metų ir palyginus Lietuvos vaikus su kitų pasaulio šalių vaikais muzikos ir kitų menų pažangos prasme, mes būtume labai aukštai. Tas pats, beje, mokslo srityje. Moksleiviai laimi pasaulio olimpiadas kiekvienais metais. Belieka tik stebėtis, kodėl šalį valdo besmegeniai. Bet paėmus grupę iki 25 metų, tikriausiai būtume labai žemai. Nugali žemiški dalykai. Aišku, tikriausiai trūksta mokslo įstaigų kompetencijos. Todėl viskas yra puoselėjama, kol žmogus jaunas ir yra susidomėjęs konkrečia sritimi.
Apibendrinus, talentų ringo lygis, santykinai žiūrint, yra žymiai aukštesnis negu visokių „Muzikos akademijų“ dėl paprastos priežasties. Jeigu amerikiečiai padarytų tokį pat šou su savo vaikais, jie vargu ar sugebėtų perspjauti „Talentų ringą“, tuo tarpu „Muzikos akademijos“ niekada gyvenime neperspjaus „Amerikos dievaičio“ savo atlikėjų kokybės prasme.
Visuomenės informavimo priemonės, o ypač televizija, formuoja vaikų bei suaugusiųjų pasaulėžiūrą, galvose sukurdama įvaizdžius, kurių vėliau sunku arba apskritai neįmanoma atsikratyti. Ar pastebi, kad dauguma jaunųjų „Talentų ringo“ dalyvių vadovaujasi televizijoje išmoktomis pamokomis - dalinė fonograma, kūrinių perdainavimas, mėgdžiojimas, net ir sava kūryba kupina klišių.
Iš tikrųjų, talentų ringe viskas vyksta panašiai, kaip realiame gyvenime. Jeigu ateina jaunas ambicingas autorius ir atlikėjas, jis atsives grupę draugų, sugros viską gyvai, nors kartais su klaidomis, ir drąsiai žiūrės tau į akis. Tuo tarpu jei vaikas turės vadovę, kuri prisižiūrėjo jūsų paminėtų laidų ir jos jai suformavo tam tikrą vaizdą, vaikas, žinoma, pasiims dalinę fonogramą ir, bijodamas vadovės, bandys kartoti prastai išmoktus judesius. Žodžiu, viskas tas pats. Tik laikui bėgant ir vaikams augant, viskas sustiprėja.
Kaip manai, kas išaugs iš dabartinių talentingų vaikų? Kaip jiems netapti dalimi to, ką dabar mes vadiname blogu pavyzdžiu, formuojančiu stereotipus?
Manau, jiems tai negresia. Viskas bus gerai. Reikia stengtis gelbėti tuos, kuriuos suaugusieji nuo mažų dienų bando nukreipti bloga linkme. Toks yra pagrindinis mūsų tikslas.
Pastebiu ir dar vieną tendenciją: jei mes turime gabų jauną žmogų, tai dažniausiai jis visiškai abejingas mokslui ir išsilavinimui. Ar tikras talentas gali būti atsietas nuo edukacijos, galiausiai nuo elementaraus raštingumo.
Nesutinku, kad talentingieji yra abejingi mokslui ar išsilavinimui. Manau, kad tinkamas išsilavinimas, t.y. ne toks, kokį dažniausiai galima įgyti mūsų universitetuose, neabejotinai padeda vystyti talentą. Tačiau mūsų postsovietinė švietimo sistema ir vis dar sovietinis pedagoginis mąstymas turės nužygiuoti ilgą kelią, kol švietimas tikrąja to žodžio prasme padės puoselėti ir ugdyti talentus.
Vertinti vaikus greičiausiai nėra lengva. Viena vertus, matyt, nesinori įžeisti, „atmušti“ norą užsiimti tokia veikla toliau, antra vertus - meluoti jaunam žmogui, sau ir aplinkiniams taip pat nėra išeitis. Kokiais kriterijais vadovaujiesi, rinkdamas talentus?
Vertinti labai sunku. Komisijos nariai, kurie ateina vienam kartui, per vidurį laidos dažniausiai sako kažką panašaus į „kai sėdėjau namie, galvojau, kaip jūs galite praleidinėti tokius žmones, o dabar pats pastebiu, kad ranka nepakyla spausti raudoną, net kai visiškai klaiku žiūrėti ir klausyti“. Mano kriterijai paprasti: patinka - praleidžiu, nepatinka - nepraleidžiu, - juokiasi.
Ar žiūrint į vaikus, ateinančius pademonstruoti savo talentų, dar nepastebi iš Vakarų, tiksliau, Amerikos, atkeliavusio perdėto pasitikėjimo savimi fenomeno, kurį demonstruoja vaikai, su žodžiu „gabumai“ neturintys nieko bendra?
Nemanau, kad reikia juos stabdyti. Gyvenimas parodys dantis, kai reiks, - juokiasi.
Filosofas ir politologas Vytautas Radžvilas sakė, kad televizija Lietuvoje, skirtingai nuo kitų šalių, nesiorientuoja į vidutinį žmogų, o yra skirta idiotams. Nesuabsoliutinus, pritari šiai nuomonei?
Labai nemėgstu politologų. Aš manau, kad reikia surasti perauklėjimo kelią. Iš tikrųjų žaviuosi tuo, ką padarė ir daro Lietuvos televizija su tokiais projektais kaip „Triumfo arka“ arba „Mūsų dienos kaip šventė“. Gerai, aš nesu tokios muzikos gerbėjas. Bet tenka pripažinti, kad tai yra produktai, kuriuos gali suprasti ir žiūrės tiek Skirmanto Valiulio tipo žmogus, tiek mano paminėta ponia Birutė. Tai, kad juose skamba gyva muzika, nepaisant visų garsinimo problemų, atliekami kultūrinę vertę turintys kūriniai ir visa tai dar, be to, žiūrima, yra fenomenalu. Ir visa tai kainuoja tiek, kad jokia komercinė televizija tokių projektų savo biudžetuose nepatvirtintų. Bent jau mano tokia nuomonė.
Evelina ZENKUTĖ
„Vakaro žinių“ nuotr.
