Susitarti dėl interviu su tūkstančius pacientų turinčia žymia gydytoja oftalmologe Sigita Paruliene-Musteikyte (51 m.) nėra paprasta. Apsilankius jos didžiuliame kabinete prabangiame Liuksemburgo Limpertsbergo rajone, per pusantros valandos vargu bau apsisuksi.
Rūpi sužinoti apie lietuvės gebėjimą prisitaikyti daugiakultūrėje daugiakalbėje aplinkoje ir joje palaikyti lietuvybę, išsiaiškinti namų ir laimės apibrėžtis bei kitus psichologinius niuansus, nulėmusius sėkmingą karjerą ir turiningą gyvenimą svetur.
Gydytoja, kokie vėjai atpūtė į mažytį Liuksemburgą, daugeliui lietuvių bene geriausiai žinomą nuo Liuksemburgo radijo laikų?
1989-aisiais Lietuvoje lankėsi Liuksemburgo architektų ir inžinierių sąjungos nariai. Mano vyras architektas Nerijus Parulis jiems vertėjavo, rodė Lietuvą ir jos architektūrą. Tais pačiais metais jų kvietimu mes pirmą kartą viešėjome Liuksemburge. Vėliau liuksemburgiečiai vyrui pasiūlė pastovų darbą. Nuo 1992-ųjų vasaros mes čia visi drauge.
N. Parulis Lietuvoje dirbo architektu, Jūs – gydytoja oftalmologe Vilniaus klinikinėje ligoninėje. Ar buvo lengva atsisakyti jau susikurto gyvenimo gimtinėje dėl neaiškios ateities visiškai nepažįstamame krašte?
Kiekvienas, kuris išvažiuoja iš savo gimtinės, turi tam priežasčių. Turėjome ir mes, ir jos tikrai nebuvo materialinės: iš Lietuvos vedė smalsumas, troškimas geriau pažinti save ir savo galimybes, noras atsiriboti nuo tėvų šeimų – tai buvo visas kompleksas paskatų. Iš pradžių manėme, kad Liuksemburge pagyvensime trejus penkerius metus arba iki vaikai baigs mokyklą. Bet paskui pamatėme, kad grįžti atgal dėl vaikų mokslo, kalbų ir darbų keitimo būtų labai sunku. Nebeįsivaizduoju savęs, dirbančios Lietuvoje.
Tačiau atvykusi į Liuksemburgą tikriausiai nė neįtarėte, kad teks sugrįžti į mokyklos suolą?!
Dar lankydamasi Liuksemburge, buvau nuėjusi į Nacionalinio švietimo ir profesinio mokymo ministeriją pasiteirauti dėl diplomo pripažinimo. Mane patikino, kad nekils jokių problemų. Bet po to, kai į čia atsikraustėme ir vaikai pradėjo lankyti mokyklą, pasirodė, kad liuksemburgiečiams trūko vadinamojo viduriniojo mokslo bakalauro. Paradoksalu, bet teko baigti paskutiniuosius trylikametės mokyklos metus. Mokytis buvo be galo įdomu, bet ir sunku, nes pamokos vyko liuksemburgiečių, vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis. Pavyzdžiui, reikėjo vokiškai nagrinėti kiekvieną Gėtės „Fausto“ eilutę!
1996 metais įgijusi viduriniojo mokslo bakalauro diplomą dar turėjau gauti autorizaciją čia dirbti – tai buvo susiję su Liuksemburgo trijų oficialiųjų kalbų mokėjimu. Dėl to nekilo jokių problemų.
Atvykusi į Liuksemburgą puikiai kalbėjote angliškai ir rusiškai, neblogai – vokiškai. Tikriausiai mokytis liuksemburgiečių ir prancūzų kalbų bei gilinti vokiečių kalbos žinias buvo ganėtinai lengva?
Labai dažnai Lietuvoje girdėti, kad neva po trijų keturių mėnesių galima pradėti šnekėti nauja užsienio kalba. Visuomet pasiūlau įsivaizduoti žmogų, kuris atvažiuotų į Lietuvą ir išmoktų lietuvių kalbos per tą patį laiką. Visiems pasidaro aišku, kad tai nerealu. Juolab kad kalba yra ir kultūros pajutimas.
Tik po ketverių metų galėjau pasakyti, kad išmokau prancūzų ir liuksemburgiečių kalbų, nežiūrint į tai, jog lankiau ir vienos, ir kitos kalbos intensyvius kursus, žiūrėjau vietinę televiziją, skaičiau spaudą ir knygas, ruošiau namų darbus ir labai daug bendravau su vietos žmonėmis.
Liuksemburge įsikūrėte tada, kai Lietuva žengė pirmuosius atkurtos nepriklausomybės žingsnius. Kaip Jus, svetimtautę, tuomet su raudonu pasu rankose, priėmė liuksemburgiečiai?
Niekada nejaučiau neigiamos vietinių nuostatos. Tačiau labai svarbu, kad pradėjusi dirbti aš tikrai gerai kalbėjau liuksemburgietiškai.
Ar buvo lengva čia pritapti, palaikyti lietuvybę?
Atvažiavę į Liuksemburgą susipažinome su Amerikos lietuvių – Stasio ir Živilės Rudžių – šeima. Jiems išvykus atgal į Ameriką, 12 metų buvome vienintelė lietuvių šeima Liuksemburge! Nors mūsų vaikai baigė liuksemburgiečių mokyklas, puikiai moka penkias šešias kalbas, jie skaito ir rašo lietuviškai, lietuviškai šneka be akcento. Su lietuvių kilmės vaikais darbe taip pat bendrauju lietuviškai.
Iš pradžių čia buvome visiškai vieni, nežmoniškai vieniši, pasimetę, nesuprantantys įstatymų, nemokantys kalbų, nesuprantantys čionykštės visuomenės funkcionavimo. Gerai jaustis pradėjau gal po kokių dešimties metų. Aišku, labai padėjo plataus masto kultūrinė veikla. Tai – daugiau mano vyro nuopelnas (Nerijus Parulis – pirmasis ilgametis Lietuvos garbės konsulas Liuksemburge – aut. past.). Nuo pat 1991-ųjų, jei kildavo kokių klausimų apie Lietuvą, į mus, kaip į Lietuvos atstovus, kreipdavosi Liuksemburgo valdžia. Be to, mes dažnai lankomės Lietuvoje.
1997-aisiais porą mėnesių išdirbusi drauge su kolega gydytoju, nusprendėte atidaryti savo privatų kabinetą. Šiandien jis – 120 kvadratų dydžio, kur, be Jūsų, sukasi dar trys asistentės. Tikriausiai tai buvo gerai apgalvotas sprendimas, pateisinęs profesinius lūkesčius?
Atidaryti privatų kabinetą tokioje mažoje valstybėje buvo tikrąja to žodžio prasme avantiūrizmas: stigo pacientų, reikėjo gerai išmanyti techninę aparatūros dalį, išmokti kitaip bendrauti su žmonėmis. Dabar Lietuvoje privačiai dirbančių gydytojų santykiai su pacientais, manau, yra tokie patys, kaip ir čia. Bet tuo metu, kai darbą Vilniaus klinikinėje ligoninėje nusprendžiau iškeisti į darbą privačiame kabinete Liuksemburge, pajutau didžiulį skirtumą.
Iš pradžių būdavo, kad ir nė vieno paciento per dieną neturėdavau. Arba tris penkis. Žinot, kiek tos dienos turėjo valandų? Minčių viską mesti niekada nekilo pirmiausia dėl įsipareigojimų bankui ir savo šeimai, antra, esu absoliuti optimistė. Kai lėtai slenka minutės, išmoksti kantriai laukti, nenusivilti, panaudoti laiką, kai neturi pacientų, mokslams. Tik po penkerių metų galėjau lengviau atsipūsti. Na, o šiandien mano kabinetas yra vienas didžiausių Liuksemburge ir plotu, ir aparatūra, ir dirbančiu personalu.
Ar skubėjo kas konkurentei imigrantei ištiesti pagalbos ranką?
Man labai daug padėjo kolegos: su daugeliu oftalmologų palaikau puikius santykius ligi šiol. 1998-aisiais patekau į pedagoginės medicinos komandą -SCAP-, kuri yra atsakinga už mokymosi ir elgesio sutrikimų turinčių vaikų ligų diagnostiką ir gydymą. Šioje komandoje dirbu drauge su kitais specialistais: neurologais, otorinolaringologais, psichiatrais, psichologais, ergoterapeutais ir specialiaisiais pedagogais.
Labai gražius ryšius palaikome su Liuksemburgo architektų ir inžinierių sąjungos nariais, mūsų draugais nuo pat 1989-ųjų. Kai buvome silpni, jie labai nesavanaudiškai suteikė ir paramą, ir pagalbą. Nuoširdaus palaikymo sulaukiu iš savo pirmojo paciento – liuksemburgiečio p. Kremerio. Kartu su visa šeima jis tebesilanko mano kabinete ir kiekvieną sykį atvykęs visiems laukimo salėje išdidžiai praneša, kad yra mano pirmasis pacientas!
Kaip sakoma, geriausia reklama – iš lūpų į lūpas?
Mano darbą įdomų ir labai lengvą daro tai, kad aš jį dirbu su begaline meile pačiai specialybei ir pacientams: kiekvieną jų priimu kaip asmenybę. Kadais Lietuvoje paskaitas skaitęs profesorius Sučyla sakė: „Jei esi pasimetęs ir nežinai diagnozės, pagalvok, kad priešais sėdi tau labai brangus žmogus, ir tada iš karto sugalvosi, ką daryti.“ Beje, kad pacientas galėtų lengviau suvokti savo problemą, jos atsiradimo priežastį ir būdus jai spręsti, mes turime labai gerą techninę įrangą, kuri leidžia daug ką vizualiai pademonstruoti.
Kuo toliau, tuo dažniau galvoju, kad būti svarbiam yra pats svarbiausias dalykas. Jei pacientas gydytojui svarbus, ne tik galės jam maksimaliai padėti, bet ir kitą kartą jį gerai prisimins. Gal tai – profesinė deformacija: pamenu daugelio pacientų vaikų ir anūkų vardus ir netgi apytikslį jų akinių stiprumą. Žiūrėdama į rytdienos planą, galiu papasakoti kiekvieno paciento medicininę, socialinę ir asmeninę istorijas. (O pacientų gydytoja turi per 15 tūkstančių – aut. past.)
Kuriozinių situacijų tokiame darbe tikriausiai netrūksta?
Bene įsimintiniausia: sykį turėjau labai simpatišką, aukštą postą užimančią pacientę, kurios žvairumas buvo didžiulis. Atsargiai jai apie tai užsiminiau ir nuoširdžiai patariau išsioperuoti. O ji man atsakė, kad buvau pirmoji, kuri tą jos žvairumą pastebėjo... Kai po operacijos pacientė grįžo į darbą, visi kad ėmė girti jos pagražėjusias akis! Stebiuosi: net draugai ir bendradarbiai yra pripratę nesakyti teisybės. Stengiuosi pacientų neįžeisti, nepabrėžti jų akyse matomų trūkumų, bet vis tiek apie tai jiems pasakysiu. Apsispręsti, daryti ką ar ne, jie turės patys.
Mėgstate pajuokauti, kad Liuksemburge jaučiatės it Lietuvos tarpukario kaimo gydytoja. Kodėl?
Čia pažįstu daugelį žmonių, ir tai kartais slegia. Laisvalaikiu su vyru mėgstame keliauti, lankyti savo vaikus – tuomet jaučiuosi visiškai laisva. Sūnus Steponas (27 m.) Paryžiaus Sorbonos universitete įgijo marketingo, komunikacijos ir reklamos magistro laipsnį ir dabar dirba Londone Amerikos arbatos firmos „Adagio Teas“ vadybininku Europai. Dukra Gintarė (25 m.) baigė magistrantūrą Briuselio Aukštųjų socialinės komunikacijos studijų institute (IHECS), šiuo metu studijuoja aktorinį meną Niujorke ir Berlyne, filmuojasi įvairiuose filmuose ir ieško savo gyvenimo kelio.
Tikriausiai pritartumėte posakiui, kad namus visur pasiimame drauge?
Namai man – Lietuva: Vilnius, kur aš užaugau, Šalinėnų kaimas Zarasų rajone, kur leisdavau vasaras pas savo tėčio tėvus. Ten mano šaknys, ištakos ir vaikystė. Dabar, kai esu Liuksemburge, jaučiuosi lyg čia gyvenčiau visąlaik. Kai nuvažiuoju į Lietuvą, atrodo tarsi iš ten nebūčiau niekada išvykusi. Dviguba pilietybė tikrai parodo, kas esu: Lietuvoje – visiška lietuvė, Liuksemburge – visiška liuksemburgietė. Liuksemburge yra mano darbas, bendradarbiai, žmonės, kurie manimi tikėjo. Man čia tikrai gera, čia aš jaučiuosi sava.
Kaip Jums pavyko prisijaukinti laimės paukštę?
Nematau jokios paukštės, tik savo pačios gyvenimą. Mano senelis Vincas Musteikis, kalvis, ir mano senelė Anelė Musteikienė, ūkininkė, turėjo septynis vaikus. Jų ūkyje Šalinėnų kaime vasaromis stebėdavau gyvenimą nepaprastai darnioje šeimoje. Senelis, baigęs gal keturias klases, buvo labai šviesus žmogus, visus savo vaikus išleidęs į mokslus. Labai imponavo jo siekimas žinių, noras padaryti kažką naujo, tauraus. Mano užsispyrimas, valia, mokėjimas nepalūžti, meilė žemei – visa tai iš Lietuvos kaimo.
Manau, kiekvienas tęsiam savo giminės gyvenimą pagal tuos pačius principus ir visai nesvarbu, kas būtume – kalvis, ūkininkas ar gydytojas... Tiesiog sąžiningai dirbame savo darbą, stengiamės būti korektiški ir išradingi. Pasaulis toks didelis, jame tiek daug įdomių dalykų – tik spėk viską aprėpti!
Straipsnio autorė: Milda Palilionytė
