Lietuvoje itin retai skambančių ispanui Antonio de Cabezon ir portugalui Manuel Rodrigues Coelho skirto vakaro programoje skambės polifoniniai tiento, liturginiai kūriniai, žymiausių Renesanso vokalinių kūrinių intabuliacijos vargonams, variacijos populiarių to metų šokių ir dainų temomis, o taip pat pasakojimai apie pačią muziką ir apie to meto Ispanijos bei Portugalijos kultūrinį, istorinį, politinį ir religinį kontekstą.
Šis renginys priklauso VU Kultūros centro organizuojamiems koncertams „Muzikos valanda Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje“. Ciklo organizatoriai siekia supažindinti klausytojus su didžiausiais Lietuvos vargonais, atskleisti šio instrumento grožį ir itin plačias galimybes bei siūlo pasižiūrėti nemokamą video ekskursiją po VU Šv. Jonų bažnyčios vargonus.
Maždaug prieš 500 metų, kai Magelanas savosios ekspedicijos metu apiplaukė visą žemės rutulį, o auksas buvo vežamas iš Naujojo pasaulio į Ispanijos iždą, vargonai šioje šalyje tviskėte tviskėjo auksu. Ispanija, dėl neregėtų turtų tapusi galingiausia pasaulio valstybe negailėjo pinigų nei bažnyčioms, nei kultūrai, nei šiam instrumentui. Neretai katedrose buvo statomi net dveji pasakiškai puošnūs vargonai, paprastai stovėdavę vienas priešais kitą.
XVI a. viduryje pasaulio vandenynuose karaliavo Nenugalimoji ispanų armada, o visoje Europoje garsėjo Amsterdamo vargonininkas Janas Pieterszoonas Sweelinckas, į kurio muziką būtent ir orientavosi pagrindiniai to meto Ispanijos ir Portugalijos vargonų meistrai, aklasis ispanų vargonininkas Antonio de Cabezonas (1510-1566) ir portugalas Manuel Rodrigues Coelho (apie 1555-1635).
Jų muzikai, kaip ir Sweelinckui buvo būdinga puošnus ornamentuotas motyvinis vystymas, polifoninė rašymo maniera, iš Italijos vokalinės muzikos paveldėtas kontrapunktinis rašymo menas. To meto ispanų ir portugalų kompozitorių kūryboje pastebima iš anglų virdžinalo (angliška klavesino atmaina) meistrų pasiskolinta virtuoziškų melodinių figūrų ir pasažų gausa.
„Ispanų Bachu“ vadinamo Antonio de Cabezono kolekciją „Obras de musica para tecla, arpa y vihuela“ 1578 m. Madride išspausdino jo sūnus Hernandesas jau po savo tėvo mirties. Sūnus į šį rinkinį įtraukė ir savo paties aranžuotų visoje Europoje populiarių šansonų intabuliacijų (aranžuočių) vargonams. Jame taip pat yra ir gausiai atspindėtas originalus ispaniškas žanras – polifoninis tiento, kuris gali būti vadinamas itališkojo ričerkaro pusbrolis ir fugos senelis.
Ypatingą meistrystę Cabezonas pasiekė variacijų žanre. Kaip ir Sweelinckas Nyderlanduose, taip ir Cabezonas mėgo populiarių to meto dainelių ir šokių temomis kurti įspūdingas virtuoziškas variacijas. Jose kompozitorius panaudojo Renesansui būdingą diminucijų techniką, kuri pasižymi smulkių melodinių ir ritminių figūrų įvairove bet kuriame kūrinio balse.
Manuel Rodrigues Coelho rinkinys „Flores de musica“ (1620) buvo pirmoji spausdinta muzikos kolekcija klavišiniams instrumentams Portugalijos istorijoje. Joje yra nepaprastai puošnūs, ilgi ir iš kelių viena tema paremtų epizodų sudaryti tiento. Kaip ir Cabezono rinkinyje, čia taip pat rasime populiarių to meto šansonų intabuliacijų, liturginių himnų ir mišių dalių versetų.
