Kai Marijai buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt, ji sutiko gretimo kaimo gyventoją Momčilo Zlatichem ir iki ausų įsimylėjo. Vyrukas, žinoma, dėl žavingos merginos taip pat pametė galvą. Ilgai jiedu nelaukė, netrukus santykius įteisino bažnyčioje.
1956 metais jaunoms poroms buvo suteikiama galimybė susikurti naują gyvenimą Jugoslavijoje. Pasinaudoję šansu, išvykę į svečią šalį jiedu laimės visgi nerado. Jos ieškoti keliavo toliau, kol atsidūrė tolimojoje Australijoje. Kurį laiką pora mėgino priprasti prie svetimos kultūros, tačiau palaipsniui viskas ėjo tik geryn.
Deja, praėjus metams su puse, Mariją pasiekė žinią apie sergančią mamą. Tėtis buvo jau seniai miręs, todėl jai neliko kitos išeities, tik keliauti namo atgal į Serbiją ir ją prižiūrėti.
Ant silpnų Marijos pečių atgulė didžiuliai sunkumai – mamos kūną surietė paralyžius. Taigi viskuo rūpintis jai teko vienai. Marija žinojo, kad Australijoje pasilikusio vyro gyvenimas klostosi puikiai. Jis nenorėjo parduoti savo verslo ir nutarė jį toliau plėtoti.
Užsiėmę savais rūpesčiais apie vienas kitą jiedu ėmė galvoti vis rečiau. Laikui bėgant santykiai atvėso. Vėliau pora ėmė visai nebendrauti. Marija suprato, atstumas juos išskyrė visiems laikams.
Marija vėliau sužinojo, kad Momčilo sutiko kitą. Tuomet jau tikrai prarado net menkiausią norą grįžti į Australiją ir liko gyventi savo tėvų žemėje. Apie penkiasdešimt metų Marija apie savo buvusį vyrą nieko negirdėjo, ją tik buvo pasiekę gandai, kad šis tapęs milijonieriumi. Tačiau ji tuo nepatikėjo ir toliau sau ramiai gyveno.
2011-aisiais Mariją pasiekė žinia, kad buvęs jos mylimasis mirė. Pati nei testamentu, nei laidotuvių reikalais nesidomėjo, tačiau ja pasirūpino kaimynai. Šie sužinojo, kad prieš mirtį Momčilo Marijai paliko milijoną Australijos dolerių.
Visų nuostabai, ji pati į šią naujieną reagavo ramiai: „Man nereikia pinigų, man reikia tik duonos, vandens ir malkų žiemai. Pinigai nedaro manęs laimingos. Galų gale, aš net nežinočiau, kaip juos išleisti. Tačiau man tikrai malonu žinoti, kad Momčilo mane prisiminė. Aš maniau, kad jis jau seniai mane pamiršo.“ – tąkart rėžė serbė. Taip ir liko ji viena gyventi savo lūšnelėje.
