Šiandien medikai akcentuoja, kad didelė dalis žmonių galėtų išvengti širdies ir kraujagyslių ligų su visomis pasekmėmis - infarktu, insultu, širdies nepakankamumu ir mirtimi, jeigu jiems laiku būtų diagnozuotos vadinamosios streso ligos.
Mūsų kalbintieji specialistai siūlė į stresą pažvelgti paprastai - kaip į įtampos būseną, į kurią pakliūvame, kai susiduriame su bet kokiu pasikeitimu.
Panašu į elektros įtampą
„Rūpesčiai - tai lyg kraujospūdis: tam tikro saiko reikia gyvybei palaikyti, bet perviršis gali nužudyti“, - E. Hallowel žodžiais pokalbį pradėjo Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos direktoriaus pavaduotojas Vidas Karvelis.
„Stresas lietuviškai - įtampa. Jis tuo didesnis, kuo didesnis žmogų ištikęs pasikeitimas, nelabai svarbu - geras ar blogas. Trumpalaikis stresas gan lengvai išgyvenamas. Veikiami pasikeitimų, mobilizuojame jėgas, kad įveiktume problemą, ir nuo to sustiprėjame. Toks stresas naudingas, be jo neįmanomi sporto, meno, mokslo ir gyvenimo pasiekimai. Ilgalaikis stresas yra traumuojantis, tačiau ir jis žmogų ne visada palaužia - jeigu šis turi stiprų gyvenimo prasmės suvokimą“, - teigė pokalbininkas.
Jis sakė, kad vaikai yra geriau prisitaikę pasikeitimams, nes jų gyvenime tai - nuolatinis dalykas. Nuolatos keičiasi jų kūnas, ugdymo įstaigos, draugai. Jie sugeba greitai persiorientuoti iš vieno dalyko į kitą (ką tik verkę, visą dėmesį sutelkia į ką kita), be to, lengviau pasidalina savo sunkumais su kitais. Tačiau tai matydami, suaugusieji ima piktnaudžiauti ir nebekreipia dėmesio į vaikus ištinkančius pokyčius, tokiu būdu suteikdami jiems papildomo ilgalaikio streso.
„Neretai suaugusieji patys ilgai rengiasi kokiam didesniam gyvenimo pokyčiui (tarkim, skyryboms), o vaikams jį pristato staiga, be jokio paruošimo ar paaiškinimo. Kita bėda - auklėjimo klaidos, kai iš vaikų reikalaujame laikytis taisyklių, o patys nesilaikome. Nuvarginti streso vaikai pradeda blogiau mokytis, keičiasi jų elgesys, atsiranda miego, tuštinimosi ir kitų sutrikimų. Tokiais atvejais tėvams reikia šiek tiek patvarkyti savo auklėjimo ar gyvenimo stilių, ir vaiko problemos dingsta“, - sakė psichologas.
Apie pažeidžiamiausius
Su psichoterapeutu Sauliumi Liutkumi aptarėme universalius streso faktorius arba stresorius, skirstomus į lengvus, vidutinio sunkumo, sunkius ir katastrofinius. Vaikai ir paaugliai į tam tikrus įvykius reaguoja šiek tiek kitaip negu suaugusieji.
„Ūmūs stresai ištinka vaikus pakeitus mokyklą arba išsiskyrus su draugais. Vidutiniams priskiriami paauglio pašalinimas iš mokyklos, ir, kaip keistai skambėtų, - brolio ar sesės gimimas. Sunkiai išgyvenamos tėvų skyrybos, neplanuotas paauglės nėštumas arba susidūrimas su teisėsauga, bausme“, - sakė pokalbininkas.
Pasak specialisto, lėtiniai stresoriai, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nepastebimi, taip pat stipriai veikia vaikų, paauglių gyvenimą - tai skurdas šeimoje, nuolatiniai jos narių ginčai ir konfliktai. Vaikai labai išgyvena, kai vienas iš tėvų suserga lėtine somatine ar psichikos liga, o dar sunkiau - ilgai besitęsiančią seksualinę ar fizinę prievartą. Katastrofai prilygsta paties vaiko sunki, progresuojanti, gresianti mirtimi liga arba abiejų tėvų mirtis.
Kas gali nutikti blogiausia
Pasirodo, suaugusieji gan lengvai išgyvena stresą, kai jų vaikai baigia mokyklas ir išvyksta kitur gyventi. Kur kas blogiau jaučiasi, praradę darbą arba išėję į pensiją, apsigyvenę su sutuoktiniu ar partneriu atskirai. Suaugusiųjų stresas kartais tęsiasi metų metus - dėl sutuoktinių nesantaikos, barnių, nepasitenkinimo savo darbu ir materialinių rūpesčių. Tačiau dar sunkiau išgyvename mums keliančiųjų pavojų kaimynystę: ar jie priklausytų kriminalinėms struktūroms, ar būtų asocialūs.
„Gal ir keistai nuskambės, bet vedybos - tai ūmus ir gana komplikuotas stresorius, nes tuokdamasis žmogus praranda dalį savęs ir senojo savo gyvenimo. Taigi tai, kas yra tariama laimė, tikrovėje sukelia mums priešingus jausmus. Atrodytų, pirmojo vaiko gimimas turėtų būti didžiulis džiaugsmas, tačiau tai yra savotiškas gyvenimo lūžis, ir labai dažnai jaučiamas nuovargis, nusivylimas, išsekimas sukelia pyktį, ir pykstama net ant to vaiko“, - sakė S. Liutkus.
Sunkų stresą sukelia ilgalaikis nedarbas, gyvenimas žemiau skurdo ribos, išžaginimas, o labai sunkius išgyvenimus - sutuoktinio mirtis ar kai ilgą laiką patiriame smurtą ar seksualinę prievartą, kai diagnozuojama sunki liga. Ir jaučiamės katastrofiškai, kai miršta vaikas, nusižudo sutuoktinis arba įvyksta stichinė nelaimė, jeigu mus paima įkaitais ar patenkame į nelaisvę.
Ironijos galia
„Iš tikrųjų tai, kiek esame pažeidžiami, nulemia vadinamoji pirminė psichinė trauma, kurią visi esame patyrę vaikystėje ar prasidėjus paauglystei. Vaikas ypač traumuojamas, jeigu tėvai jį palieka pirmuosius gyvenimo metus auklėti seneliams, tetoms, pažįstamiems - tas palikimo jausmas jį lydės turbūt visą gyvenimą“, - sakė psichoterapeutas S. Liutkus.
„Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuris, išgyvenęs koncentracijos stovyklą ar nelaisvę, laikymą įkaitu, išliktų toks, koks buvo. Svarbu, kiek stiprūs jo gynybos mechanizmai, ir todėl kai kurie žmonės išvis bando užmiršti ir paneigti faktą, kad taip buvo. Kitas kraštutinumas - kai žmogus susitapatina su savo budeliu ir pradeda matyti jame geras savybes, net jaučia dėkingumą, kad jis kai ką leidžia daryti arba nenužudo. Žmogus sveiksta, kai net į beviltiškiausias situacijas sugeba pažvelgti su ironija ir humoru“, - sakė pokalbininkas.
Pripažinti silpnumą
Pastebėta, jog patiriantys ūmius stresus katastrofų ar karų metu žmonės žudosi labai retai, nes ir taip labai didelis pavojus gyvybei, ir tuomet žmonėms norisi didesnio saugumo, kurio ieškoma suartėjant. Labai aiškiai įrodyta, kad karo metu arba laidojant gimines dažniau mylimasi ir užmezgama daugiau gyvybių.
Pasak specialisto, dažniausiai savižudybę provokuoja ilgalaikiai stresai, kurių dažnai nepastebi net artimieji. Apstulbina, kai nusižudo žmogus, kurį laikėme laimės kūdikiu. „Tuomet galime įsivaizduoti, kaip jam buvo sunku ilgą laiką apsimetinėti. Aš manau, kad tai yra baimė pasirodyti silpnam, nevykusiam, ir dėl to būti atstumtam, išjuoktam. Iš tikrųjų stiprus žmogus yra tas, kuris gali sau ir kitiems pasakyti: „Aš šiuo metu esu silpnas, man negerai“, nes kai prabyla, pasijunta stipresnis“, - sako S. Liutkus.
Ką daryti, kai per ilgai tęsiasi nesėkmių ruožas, kaip užsiauginti savivertę? „Manau, labai svarbu suvokti, kad ištikusi nesėkmė ruošia tave sėkmei. Iš patirties pasakysiu: pažinojau žmonių, mėginusių įstoti į medicinos institutą po septynis kartus, ir kai pagaliau įgyvendino savo svajonę, tapo daktarais, po kelerių metų didžioji dalis arba pasijuto nevykėliais, arba pasitraukė. Ir tai rodo, kaip kartais užsispyrimas, idealizavimas kainuoja mums aibę laiko ir nusivylimų, kol suvoki, kad tai buvo neteisingas pasirinkimas. Kita vertus, nebūtina laikytis įsitvėrus ankstesnės patirties, kai kas nors nesisekė, ir pažaboti dabartinius ketinimus imtis bet kokios naujos veiklos“, - svarstė pokalbininkas.
„Kaip elgtis ištikus stresui? Kai tave užpuolė, nuskriaudė, įžeidė ar patyrei kitą sukrėtimą? Universalaus recepto nėra. Aš žmogui, patyrusiam ūmų stresą, patarčiau: jeigu norisi šaukti - šaukite, juoktis - juokitės, norisi raudoti - raudokite. Tik neslopinkite, neužgniaužkite pirmo jausmo ir reakcijos, paskui vis tiek turėsite išgyventi tai, kas įvyko. O tai jau grėstų tolimesne gyvenimo deformacija ir įvairiom jo komplikacijom“, - sakė psichoterapeutas.
Ivona Žiemytė
