Žodžiai problemų neišsprendžia, bet palengvina gyvenimą ir gerokai sumažina įtampą. Gal ir geriau susinervinus riebiai nusikeikti, nei suspardyti savo šunį ar aprėkti vaiką.
Irena Kamičaitienė
Kada žmonės pradėjo keiktis?
Spėjama, kad tada, kai ėmė kariauti vienas su kitu, vadinasi, beveik nuo pat atsiradimo pradžios. Tai suprantama – kam jau kam, o priešui aštrų žodį pasakyti privaloma. Na, ir save kartu „užvesti“. Kol ginklai buvo primityvūs, procesas taip ir vykdavo – kariaujančios pusės sustodavo viena prieš kitą ir kuo rūsčiau įžeidinėdavo bei žemindavo priešininkus. Kas ilgiau nepasijus įžeistas – tas stipresnis. Kol galų gale kažkas netekdavo kantrybės ir pykčio aptemdytomis smegenimis puldavo į mūšį.
Antras galimas keiksmažodžių atsiradimo šaltinis – apeigos. Juk su dievais ar velniais negalėjai šiaip sau paprastai, kasdieniškai paplepėti. Reikėjo sugalvoti ypatingų žodžių, kultinių formulių, mistinių užkeikimų ir net prakeiksmų. Daug jų sėkmingai persikėlė į kasdienę šneką ir išliko ligi šiol.
Yra ir trečioji teorija. Jei tikėtume Australijos etnografo Roberto Brascho versija, tai kalba ir prasidėjo nuo keiksmų! Pirmuosius žodžius žmonės greičiausiai ištarė išsigandę arba susižeidę – o tai galėjo būti šūktelėjimai, panašūs į keiksmažodžius.
Kodėl keikiasi visi?
Todėl, kad keiksmažodžiai vis dėlto natūrali kalbos dalis, jos druska. Įdomu tai, kad jie taip giliai įsispraudžia į smegenis, kaip jokie kiti žodžiai. Tarkime, chirurgai žino, jog atlikus anesteziją kartais net padoriausi ligoniai staiga ima keiktis. Arba užtenka išgerti – ir aštrūs žodžiai lenda tiesiog nežinia iš kur. Arba vėl – amerikiečių neurolingvistė Diana Van Lancker nustatė, jog keiksmažodžiams smegenyse skirtas atskiras neurologinis centras. Ji lygino sveikus žmones ir tuos, kurie patyrė stiprų insultą arba rimtą galvos traumą. Paaiškėjo, iš pirmo žvilgsnio, lyg ir absurdiškas dalykas – gebėjimas keiktis išliko netgi tada, kai žmogus visiškai nebegalėjo kalbėti! Stipriai ši programa mumyse įrašyta, nieko nepasakysi. Žinomos netgi ligos, kai žmogus staiga ima nevalingai keiktis ir negali sustoti. Tai vadinama kaprolalija, kaprografija ir kaprofemija.
Ką keiksmažodžiai reiškia?
Kai karalius Mindaugas išjodavo medžioti, jis visada vengdavo vieno dalyko – per kelią bėgančio kiškio. Jei taip nutikdavo, Mindaugas medžioklę išvis atšaukdavo ir grįždavo namo – šis faktas žinomas iš rašytinių šaltinių. Kodėl taip baikščiai? Ogi todėl, jog iš pirmo žvilgsnio nekaltas posakis „kad tave zuikiai subadytų“ reiškė baisų palinkėjimą mirti.
Aišku, keiksmai nebūtinai yra prakeiksmai – dažnai tai tiesiog emocinė iškrova. Tačiau daug keiksmažodžių iš tiesų būna prakeiksmai. Lietuviški taip pat. Pavyzdžiui: „čiuožk vamzdžiais“, „suk tave devynios“, „kad tu kiaurai žemę prasmegtum“ ir net nekaltasis „kad tave kur“. Giliai širdyje ne vienas tiki, kad stiprus žodis turi galingą energetinį krūvį. Ir galbūt iš tiesų slepia magiškas bei griaunančias galias. Juk štai senovės rusų rankraščiuose keiksmažodis laikomas demoniško apsireiškimo ženklu. Arba bent jau žodžiu, kuriame slypi paslaptis.
Kaip jie veikia?
Atlikta daug įdomių šios srities tyrinėjimų ir atradimų. XX a. pabaigoje kvantinės genetikos instituto įkūrėjas, biologas Piotras Gariajevas sukonstravo aparatą, kuris žmogaus žodį paversdavo elektromagnetiniais virpesiais. Ir vėliau stebėjo, kaip šie virpesiai veikia žmogaus DNR (o jos, kaip žinia, paveldimumo nešėjos). Paaiškėjo įdomių dalykėlių – žmogaus organizmas visiškai skirtingai reaguoja į normalius ir piktus žodžius. Kai kurie keiksmažodžiai tarsi sprogsta genetiniame žmogaus aparate ir šitaip ardo paveldimumo programas. Išskirtiniais atvejais netgi skatina mutaciją – stipriai apsižodžiavus kai kurios chromosomos išvis suyra. Maža to, keiksmažodžiai blokuoja atkuriamuosius procesus. Aišku, kalbame apie tikrai stiprius žodelius. Mokslininkas jų poveikį netgi prilygino radiacijai – maždaug 10–40 tūkst. rentgenų švitinimui. Tyrimas patvirtino, jog prakeiksmais išties galima sugadinti sveikatą ir net išprovokuoti ligas.
Kas keikiasi daugiausiai?
Daug, paprastai ir aiškiai keikiasi rusai – šių keiksmažodžiai tokie lakūs, kad juos žino visas pasaulis. Rusai net yra išleidę siaubingai storą žodyną, skirtą vien tik keiksmažodžiams. Kultinis jų rašytojas F. Dostojevskis yra apibendrinęs, kad vieninteliu žodžiu rusai gali išreikšti visus savo jausmus. O kai kurie nešvankūs keiksmai praktiškai tapę vos ne mantromis.
Daug keikiasi angliškai kalbančios šalys, tačiau bendra vertėjų nuomone anglų kalbos keiksmažodžiams trūksta kūrybingo vulgarumo. Nepaisant to, jų damn ar bitch pasisėjo po visą pasaulį. Lenkai 1994 metais išleido atskirą žodyną, skirtą vien žodžiui fuck, o lietuviai atliko tyrimą, pagal kurį sudarė populiariausių angliškų keiksmų sąrašą. Ispanų keiksmažodžiai smarkiai nepaplitę, bet keikiasi jie stipriai ir vaizdingai (cabron, cojones, mierda, kajaro). Kinai keikiasi negeru žodžiu paminėdami nusikaltusio motiną. Tą patį daro vengrai, rumunai, graikai. Labai daug keikiasi airiai. Jų merginos net guodžiamos: „Jei vyras labai daug keikiasi, matyt, jis taip kalba.“
Kas ką išmokė keiktis?
Lietuvoje labiau paplitę angliški arba rusiški piktžodžiai. Rusus savo ruožtu keiktis išmokė... mongolai. Pavyzdžiui, visi žino, jog garsiausi rusiški „mato“ atvejai nepadoriai susiję su motina. Apskritai rusų keiksmažodžiai šaukte šaukia apie kažkokį patologinį seksualumą, nes taip pat dažnai įvairiomis variacijomis minimi ir lytiniai organai. Vienas iš istorinių paaiškinimų yra toks: kai 1223 metais Čingischanas įveikė jungtinę rusų armiją, jo pavaldiniai gausino savąją populiaciją be atrankos prievartaudami visas rusų moteris. O rusiškas chuy greičiausiai kilęs iš mongoliško hulega – tai reiškė didžiąją medžioklę arba chuai – pulti, kai vyrai ratu apsupa medžiojamą žvėrį ir jį nudobia. Belaisvių vyrų likimas irgi būdavo panašus, taigi šis žodis galų gale ėmė reikšti laisvės ar net gyvenimo pabaigą.
Keiksmažodis ar ne?
Apskritai ilgainiui žodžio vulgarumo laipsnis kinta. Pavyzdžiui, angliškas dirty („purvinas“) egzistavo šimtus metus, bet tik apie 1800-uosius Amerikoje buvo priskirtas prie nešvankių ir įžeidžiančių. Žodis piss iš pradžių buvo visai normalus – jis vartotas visuose raštuose, kol galiausiai tapo nešvankus. Tada viešai imta sakyti „šlapintis“ – urinate. O dabar be didesnių kompleksų vėl tėškiama myžti. Lyg truputį nemandagu, bet provokuoja – o tai jau madinga. Jei atsimenate, ne taip seniai paaiškėjo, kad ir pyst visai ne keiksmažodis. Bet vis tiek kažkaip bjauriai skamba. „Siunti SMS – pyst pinigai į sąskaitą!“ Taigi, ilgainiui gal bus reabilituotas dar ne vienas kietesnis žodis.
