Energingos, šiltos, savimi pasitikinčios moterys pasitinka mane su šypsena. Labai moteriškos ir kartu dalykiškos. Prisėdame išgerti po puodelį kavos. Mano pašnekovės bendravardės – p. Daiva Račkauskienė ir p. Daiva Rakauskaitė. Jos abi finansų analitikės, tik pasirinkusios skirtingus karjeros kelius.
Jų vardai galbūt daug kam nežinomi – tai ne televizijos žvaigždės ir ne politikės. Bet vis dėlto šios moterys – neeilinės asmenybės. Tuojau išgirsite jų istorijas ir jums patiems rinktis, ko iš jų pasimokysite.
- Pradėkime nuo biografijos. Gal galite trumpai prisistatyti?
Daiva Račkauskienė: Esu pensijų fondo valdytoja, vadovauju komandai ir esu atsakinga už pensijų fondo strategiją. Dabartiniame „Swedbank“ dirbu jau 14 metų. Iki liepos 20-os dirbau Vilniaus filiale, bet neseniai pradėjau dirbti Švedijoje investicijų valdymo bendrovėje „Swedbank Robur“.
Daiva Rakauskaitė: Esu UAB „Strata“ partnerė ir konsultantė, taip pat Finansų analitikų asociacijos (FAA) prezidentė. Baigiau ekonominę kibernetiką Vilniaus universitete. Mano specialybė – finansų analitikė.
- Literatūroje yra pabrėžiama, kad moterų karjera vyksta lėčiau ir sudėtingiau nei vyrų. Tai vadinama „stiklinių lubų“ reiškiniu. Ar sutinkate, ar pastebėjote šią tendenciją praktikoje?
Daiva Račkauskienė: Vadovaujančius postus užima daugiau vyrai, o vyrui surasti bendrą kalbą vienam su kitu yra lengviau negu moteriai. Turiu omeny bendrą kalbą versle – jie iškart atranda, apie ką kalbėti: futbolą, krepšinį... Ir, atvirkščiai, jeigu būtų daugiau moterų vadovių, tai moteriai su moterimi būtų lengviau surasti bendrą kalbą, o vyrui – sudėtingiau. Tarkim, jos gali su malonumu pakalbėti, pas kokią kirpėją kerpasi ir kokius pyragus kepa. Todėl natūralu, kad vyras greičiau pastebimas. Tačiau man asmeniškai nebuvo pasitaikę, kad vyrai būtų prieš mane nusistatę.
Daiva Rakauskaitė: Tai priklauso nuo pačios moters – ko jinai iš tikrųjų siekia. Moters karjera dažniausiai lėtesnė, nes ji turi išeiti dekretinių atostogų, auginti vaikus. Atsiranda natūralios pertraukos. Aš manau, kad išmetus tas pertraukas vyrų ir moterų karjera nelabai skirtųsi. Moterys turi skirti daugiau laiko namams ir vaikų priežiūrai, daugiau „dirbti“ šeimoje. Ir jeigu moteris pasirenka karjerą, tai ji neskuba gimdyti vaikų. Iš darbdavio pozicijos žiūrint, jeigu įsidarbinti nori jauna graži moteris, jai vadovaujančios pozicijos skiriamos labai atsargiai. Darbdavys skaičiuoja: „Aš ją pasamdysiu, jinai po pusmečio išeis motinystės atostogų, prasidės vaikų auginimas ir man iš jos nebus jokios naudos.“ Įmonei reikia pasiekti rezultatą šiais metais, o ne po dvejų–trejų metų. Jeigu ateina moteris, turinti du–tris vaikus, tada darbdavys jau mąsto, kad greičiausiai ji vaikų nebeturės. Ir jei moteris tikrai noriai dirba, jos karjera vyksta greičiau. Gal dėl to galite ir pastebėti, jog karjeristės atideda šeimos kūrimą, nes moters karjerai šeima turi didžiulę įtaką. Kai moteris gerai įsitvirtinusi, gerai valdo situaciją, tada, netgi ir būdama vadove, ji gali šiek tiek turėti atostogų.
- Ar matote lyčių skirtumus metinio įvertinimo, neformalaus pripažinimo, atlyginimo srityse?
Daiva Račkauskienė: Man asmeniškai, kadangi visą laiką pasiekdavau, ko norėdavau, to nebuvo. Būdavo, dirbu dirbu, pamatau, kad kažkas naujo, įdomaus vyksta, nueinu tenai, pasisiūlau dirbti ir mane priima. Galbūt jeigu bandyčiau siekti vertikalios karjeros: „Taip, aš noriu būti banko valdybos nare“, gal tada atsirastų kliūčių. Bet aš to niekada nesiekiau, man administracinis darbas nėra įdomus, man įdomiausia profesinė veikla. Tą esu sakiusi ir savo vadovams. Jeigu pavyksta kilti pareigose aukštyn ir tampi grupės vadove, tai atsitinka grynai dėl natūralaus profesinio tobulėjimo. Bet aš neverkiu, kad išeinu į kitą organizaciją, kurioje nebebūsiu vadove, o tik pensijų fondo valdytoja, nes man tai yra įdomu.
Daiva Rakauskaitė: Atlyginimas priklauso nuo darbo specifikos. Aišku, yra atlyginimų skirtumų. Jeigu kalbam apie konsultavimo sritį, tai skirtumai atsiranda galbūt todėl, kad vyras gali dirbti 18 valandų per parą, moteris, jei ji turi šeimą, – 12 valandų. Tos šešios valandos gali būti trečdalis projekto. Jeigu tas valandas įvertinam pinigais, tada gaunam didesnį atlyginimą. Tiesiog dėl to, kad vyrai gali daugiau laiko skirti darbui. Tose srityse, kur tu turi užsidirbti pinigus pats. Ten, kur nekintamas atlyginimas, diferenciacija vis tiek išlieka. Aš pati matau, kad vyrai tiesiog nori didesnės algos. Ir būna tokių atvejų, kai į tą pačią poziciją priimami moteris ir vyras, o pastarasis paprašo 20 proc. didesnės algos. Moteriai galbūt atlyginimo dydis nėra toks svarbus, jeigu ją išlaiko vyras.
- Su kokiomis kliūtimis asmeniškai susidūrėte ar susiduriate darbovietėje?
Daiva Račkauskienė: Buvo atvejis, kada vienas mano direktorius pasakė įdomią frazę. Aš, įgijusi tam tikrą kvalifikaciją, norėjau ateiti į vieną organizaciją. Nors mano kvalifikacijos atitiko jų reikalaujamą lygį, maždaug metus užtruko, kol mane pakvietė, ir net ne į tą poziciją, kurios norėjau, o į žemesnės kvalifikacijos, jaunesniojo specialisto pareigybę. Kitoje organizacijoje jau turėjau susikūrusi vardą, tačiau čia buvo didesnė organizacija ir geresnės perspektyvos. Todėl nusprendžiau geriau rinktis žemesnę poziciją, kur perspektyvos didesnės, nei pasilikti įmonėje, kurioje nelabai mačiau perspektyvų. Nuėjau į tą organizaciją ir per metus pakeičiau direktorių – jis pakilo pareigose ir rekomendavo mane į savo vietą. Tada jis man ir pasakė: „Žinai, Daiva, jei aš būčiau žinojęs, kad tai esi tu, aš būčiau tave iš karto priėmęs.“ O prieš tai jis visada rinkdavosi vyrus. Kai moters nepažįsti, kai nematai, kad jinai lygiai taip pat gali būti gera darbuotoja, tai gal tada būna toks išankstinis nusistatymas: „Ai, moteriškė...“ Pradžioje, kol tavęs nepažįsta, gali būti sunkoka. Bet daugiau man niekad nepasitaikė tokių atvejų.
Daiva Rakauskaitė: Buvo, kad darbiniuose susitikimuose ignoruodavo mano nuomonę. Bet praeina tam tikras laikas ir žmonės pamato, kad tu buvai teisi. Ir tada pradeda vertinti. Jeigu aiškiai žinai, jog esi teisus ir tie žmonės tiesiog nenorėjo tavęs išgirsti, tai yra jų problema ir paskui jie tai pripažįsta. Nuo lyties tai nepriklauso, nuomonę gali pasakyti bet kas. Man asmeniškai, kiek esu susidūrusi, neteko matyti netolerancijos ar ignoravimo, jei moteris argumentuotai pagrindžia savo nuomonę. Gal svarbiau, kaip pati moteris jaučiasi tuose susitikimuose. Jeigu jaučiasi netvirtai, nepilnavertė, tai jai gali atrodyti, kad jos neišklauso. Manyčiau, į tai nereikia kreipti dėmesio, tiesiog tikėti tuo, ką sakai. Yra ir man buvę, kad idėjas pavagia. Bet jei tavo idėja yra tikrai tavo, tai niekas kitas nemokės to įgyvendinti. Todėl idėjų vagysčių aš nebijau.
- Bet tai yra neįtikėtina, kad per metus iš jaunesniųjų pareigų tapote direktore, tai labai retas atvejis!
Daiva Račkauskienė: Galbūt, galbūt. Aš turėjau pakankamai kvalifikacijos ir organizacinių gebėjimų, kurie patenkino skyriaus direktorių ir aukštesnius vadovus. Sakyčiau, kad karjeros kelias nebūtinai turi būti labai tiesus. Kitąkart galbūt reikia šiek tiek nusileisti, kad turėtum kur kilti. Ir galbūt svarbiausia ne daryti karjerą, bet mėgautis darbu. Jeigu tau darbas patinka, tai viskas savaime išeina, be didesnių pastangų. Tu tada dirbi iš malonumo ir negalvoji, ar daug dirbi, ar mažai. Kartais man vyras papriekaištauja: „Tu dirbi ir dirbi – ir darbe, ir namie“, o aš jam atsakau: „Namie man tai yra hobis, o darbe – darbas.“ Iš tikrųjų, man mano darbas labai patinka ir nesunku atsisėdus prie kompiuterio paskaityti finansų rinkos naujienas. Man tai visą laiką įdomu. Mano darbas nėra nuo aštuonių iki penkių.
- Kokios buvo jūsų profesinės ambicijos? Kokias strategijas naudojote, kad pasiektumėte išsikeltą tikslą?
Daiva Račkauskienė: Mano atvejis yra laimingas, nes aš negalvoju, kad turiu daryti karjerą, tiesiog darau tai, kas man patinka, ir tai sutampa su tuo, ko iš manęs prašo. Mano charakteris toks, kad aš visąlaik pasiduodu naujovėms. Esu kupina nekantrumo ir smalsumo pradėti kažką naujo. Tokia esu ir tokia būsiu. O gyvenimas taip klostėsi, kad reikiamu momentu atsirado vertybinių popierių rinka, ir tuo metu aš turėjau sugrįžti iš dekretinių atostogų į darbo rinką. Todėl buvo lengva priimti sprendimą, nes nereikėjo mesti esamo darbo, nebuvo sunku pakeisti specialybę. Paskui kitose darbovietėse atsiranda kažkas naujo, kas man patinka, ir reikia naujų žmonių. Tuomet visi lygūs pradėti naują darbą. Pavyzdžiui, prasidėjo pensijų fondų kūrimo procesas, o aš tuo metu dirbau banke. Valdžiau iždo portfelius su milijardais litų. Atėjau čionai nuo kelių dešimčių milijonų valdyti. Taigi, nuo milijardų prie milijonų! Bet pamačiau, kad tai labai įdomu, daug įdomiau negu konservatyvus banko portfelis. Atėjau pas tos įmonės vadovą ir paklausiau: „Gal aš jums tikčiau?“, nes žinojau, kad jie ieško darbuotojų. Atsakė: „Taip, tiksi.“
Daiva Rakauskaitė: Esu viena iš „Stratos“ akcininkių ir steigėjų. Tai yra daugiau asmeninis verslas nei karjera. Kas aš esu ir tos visos pozicijos yra tiesiog savaime įvykęs procesas. Noro būti partnere kažkokioje įmonėje niekad nebuvo. Jeigu tai būtų didžiulė užsienio kompanija, kaip kad „Ernst&Young“, tai joje tapti partnere jau yra vizija. Kad iki to nueitum, reikia padaryti daug žingsnių. Šiuo metu tiesiog užsiimu verslu.
- Jūs esate karjeros aukštumas pasiekusi moteris, kurią lydi sėkmė. Kokie veiksniai Jums padėjo pasiekti profesinius tikslus?
Daiva Račkauskienė: Aš manau, charakteris. Kadangi esu pusiau žemaitė, kai noriu, būnu labai užsispyrusi. Kitas dalykas, esu labai smalsi ir niekada nebijau naujovių, priimu rizikingus sprendimus. Pavyzdžiui, dabar išvažiuoju į Švediją, o mano šeima lieka čia. Man truputį neramu, bet iš kitos pusės, tai ir vilioja. Jau dabar nuolat važinėju į Švediją – tai porai dienų, tai visai savaitei. Matau, kokia ten situacija, taip pat kad ten dirbti man bus labai įdomu ir naudinga profesine prasme. Labai laukiu, kada išvažiuosiu, bet nerimauju, koks bus mano socialinis gyvenimas – Švedijoje žmonės uždari... Tačiau man labai patinka frazė: „Dar nėra taip buvę, kad kaip nors nebūtų buvę“. Vis tiek viskas bus gerai.
Daiva Rakauskaitė: Esu kas esu. Nesiekiau kažkokios pozicijos kryptingai. Reikia, manyčiau, nuo kito galo pradėti. Esmė yra ta, kad, gavusi užduotį iš darbdavio, tu nori ją gerai atlikti. Tiesiog darai tai, kas tau įdomu. Kai tau yra įdomu, pradedi galvoti, išradinėti, atsiranda naujos idėjos ir noras padaryti iki galo.
- Teigiate, kad Jūsų ambicija niekada nebuvo tapti vadove, kad norėjote tapti savo srities eksperte ir koncentruodavotės į profesinį tobulėjimą bei aiškiai išsakydavote, ko Jūs norite ir tikitės, o tada Jums būdavo atidaromos durys.
Daiva Račkauskienė: Taip. Tada žmonės nejaučia konkurencijos, nes žino, jog aš nenoriu kažko nuversti. Aš tiesiog dirbu savo darbą ir džiaugiuosi, kad man niekas netrukdo.
- Kiek skaičiau ir bendravau, vyrai dažnai dar studijuodami išsikelia tikslą tapti vadovais. Vėliau, jau dirbdami, jie rengia strategijas, kaip to siekti. Kaip buvo Jūsų atveju?
Daiva Rakauskaitė: Aš žinau, kuo noriu būti. Ir tai žinau labai aiškiai. Tik to neįvardijau pareigomis. Žinau, kuo noriu būti kaip žmogus, kaip asmenybė. O paskui viskas savaime dėliojasi, atsiranda kryptis, projektai, tu juos atlieki ir judi link savo tikslo. Mano tikslas yra būti geriausios kokybės konsultante, taigi, siekti pačios aukščiausios kokybės. To ir siekiu. O kai pasieki tą lygį, tai ir pareigos „prilimpa“. Lyderystės elementas man patinka, jis natūraliai atsiranda. Aš esu tarp tų, kurie imasi iniciatyvos, tiesiog imu ir įvykdau organizacines užduotis.
- Beveik visą laiką dirbote vyrų kompanijoje. Ar pastebėjote moterų ir vyrų bendravimo skirtumų?
- Daiva Račkauskienė: Taip, pavyzdžiui, kad vyrai mėgsta pertraukinėti ir ginčytis. Aš įpratusi išklausyti. Kaip pertrauksi žmogų? Bet tokiame kolektyve dirbdama adaptuojiesi. Aišku, nereikia pasidaryti vyru ir kalbėti apie futbolą ar kiek alaus išgėrei...
- Klausausi Jūsų apie smalsumą, nuolatinį naujovių ieškojimą, nebijojimą rizikuoti, kas tradiciškai priskiriama vyriškoms savybėms, ypač rizikavimas, nes juk moteris turi rūpintis šeima, planuoti ir dėl to gali mažiau rizikuoti. Labai gera girdėti, kad Jūs atviromis akimis, atviru protu žiūrite į tai, kas laukia, į iššūkius ir juos lengvai priimate.
Daiva Račkauskienė: Galbūt tai yra vienas iš tų dalykų, dėl ko yra mažiau moterų, siekiančių karjeros. Prigimtis yra šiek tiek skirtinga, kaip jūs ir sakėte. Dėl gimdymo ir kiek moteris sau gali leisti mokytis. Nes vis tiek visą gyvenimą reikia mokytis, jeigu tu nori kažko pasiekti. Tai gal dėl to joms šeima, ramybė, stabilumas labiau būdingas. Galbūt didesnei daliai moterų tai ir užkerta kelią karjerai. Bet kai atsiranda stereotipas, tai moterims, kurios siekia karjeros, sudaromos jau dirbtinės kliūtys. Apie tokį išankstinį nusistatymą nemažai teko girdėti, bet man pačiai nelabai teko susidurti.
- Klausausi Jūsų istorijos ir man susidaro įspūdis, kad esate labai energinga, aiškiai žinote, ko norite, ir to ryžtingai siekiate, nebijote rizikuoti ir drąsiai įvardinti profesinių tikslų. Ar daug pažįstate moterų, kurios pasižymi panašiomis savybėmis?
Daiva Račkauskienė: Aš apie tai ir kalbėjau, kad didžioji dalis moterų yra šeimos žmonės. Jos svajoja, kad norėtų daryti karjerą, bet galbūt charakteris neleidžia. Mano charakteris prisitaikė. Tačiau vis tiek kažkas turi būti iš prigimties, nes mokyklos laikais buvau šiek tiek ramesnė, nors organizaciniais reikalais visada užsiimdavau. O dirbdama ir besimokydama tarp vyrų galbūt šiek tiek moteriškumo ir praradau...
- Tai priklauso nuo to, ką mes vadiname moteriškumu. Juk tai – ne vien globos ir motinystės funkcija, bet ir tobulėjimo, profesinės saviraiškos poreikiai. Aš neįsivaizduoju savęs kaip namų šeimininkės.
Daiva Račkauskienė: Aš namų šeimininke negalėčiau būti. Bet yra daug moterų, kurioms tai svarbu. Ateina penkta valanda ir jos jau pradeda galvoti apie šeimą, namus.
- Darbo ir gyvenimo pusiausvyra yra daugelio minima kaip pagrindinė kliūtis moterų karjerai. Kaip suderinate karjerą su asmeniniu gyvenimu?
Daiva Rakauskaitė: Kiekvienas žmogus sau pasako, kiek laiko skirs profesiniam, o kiek – asmeniniam gyvenimui. Jeigu žmonės stengiasi derinti darbą ir laisvalaikį, jie, iš šono žiūrint, atrodo labai užsiėmę, bet spėja padaryti daug dalykų. Iš principo, kad efektyviai suderintum darbą ir asmeninį gyvenimą, reikia įdėti daug pastangų. Tai galioja tiek moterims, tiek vyrams. Moterys galbūt yra kantresnės ir objektyvesnės, o vyrai į dirbančias moteris žiūri griežčiau. Tada kyla konfliktai ir reikia juos išspręsti. Manau, visa tai yra susitarimo reikalas.
Nyderlandų Karalystėje moterys dažnai išsprendžia šeimos ir karjeros pusiausvyros klausimą paprastai – pasirenka šeimą vietoj karjeros. Tokia yra kultūra, jos taip išauklėtos. Dar visai neseniai šioje šalyje galiojo buržuazinis modelis, kad nedirbanti žmona – tai prestižo, gerovės simbolis. Pagyvenę olandai dar atsimena tuos laikus, apie 1960 m., kai moteriai buvo leista dirbti iki vedybų. Susituokusi moteris automatiškai prarasdavo darbą, nes olandų visuomenėje vyravo griežtas kalvinizmas (protestantizmo atšaka).
Daiva Račkauskienė: O Švedijoje atvirkščiai – moterys labai vertina karjerą ir jos siekia. Ten mano vadovė bus moteris. Nebeatsimenu, kada taip yra buvę, gal tik pirmoje darbovietėje. O paskui vis vyrai. Moterims skiriami ir specialūs kursai integruoti jas į vadovavimą, ten jau visai kita kultūra. Praėjusį rudenį vyko konferencija, kurioje sužinojau, kad Švedijoje yra priimtos kvotos, jog direktorių tarybą turi sudaryti 40 proc. moterų.
- Ką patartumėte moterims, kurios nori siekti karjeros?
Daiva Račkauskienė: Aš niekada nenorėjau būti vadove. Manau, visų pirma reikia išsikelti klausimą, kodėl tu nori tapti vadove. Ar dėl to, kad vizitinėje kortelėje būtų gražus užrašas, didelis atlyginimas, ar kad mėgsti organizuoti darbą? Jei pirmieji du variantai, tai – liūdnas atvejis. Man tai atrodo grubesnis karjeros siekimo būdas. Gyvenk dėl savo malonumo, o pinigai atsiras savaime. O jei pinigai nėra mokami, bet tu mėgsti savo darbą, tai suprask, kad už malonumą reikia mokėti. Darant karjerą dėl karjeros yra rizika, kad neįvertinsi savo gebėjimų. Pagaliau, jeigu turi organizacinių gebėjimų, tai karjera ateis savaime. Reikia siekti to, ką sugebam, ir būti realistais. Viską darant nuoširdžiai, turi pavykti.
Daiva Rakauskaitė: Tiesiog kruopščiai dirbti. Padaryti daugiau nei iš tavęs tikisi.
Loreta Vaičaitytė, organizacijų psichologė
Naujausiame žurnalo „AŠ IR PSICHOLOGIJA“ numeryje taip pat skaitykite...
