Natalija KONDROTIENĖ
Šiauliuose šeštadienį koncertavęs maestro Stasys Povilaitis negailėjo gražių žodžių publikai, mielai dalijo autografus ir šypsojosi. Pilnutėlėje koncertų salėje „Saulė“ gerbėjai traukė „ugnies“ nepraradusias dainas. Interviu „Šiaulių kraštui“ S. Povilaitis pripažino: jo kartos scenos žmonėms atėjo sunkios dienos – pensininkai apie orią senatvę tik svajoja.
Geri metai
– Koncertų salėse su savo gerbėjais minite 50 metų scenoje sukaktį, jums akompanuoja specialiai suburta muzikantų grupė. Kaip jaučiatės šiauliečių salėje?
– Puikiai. Lietuvoje publika labai smarkiai nesiskiria – panaši visur. Labai malonu buvo, kai susirinko pilnutėlė salė. Gerai nusiteikę žmonės atėjo pabūti su manimi.
Su „Nerijos“ ansambliu dažnai koncertuodavome ir Šiaulių kultūros namų scenoje, tuo metu tai buvo didžiausia salė mieste. Koncertų iki šiol netrūksta Šiauliuose, tenka koncertuoti ir klubuose. Per metus turiu apie šimtą koncertų Lietuvoje.
– Esate vienas populiariausių atlikėjų ir jau 50 metų scenoje. Ar nekyla noras atsiriboti ir pabūti tik savo erdvėje?
– Po koncertų beveik visada grįžtu namo Palangoje ir pailsiu prie jūros. Negali atsiriboti nuo savo klausytojo: arba tu dainuoji, o jei tave tai vargina – nebedainuoji.
Būna pauzių, panirimų į savo erdvę, tai reikalinga apmąstymams, naujų projektų brandinimams. Tas laikas nėra tuščias.
– Šalies Prezidentė, sveikindama jus su 50 metų scenoje jubiliejumi, vadino Lietuvos scenos džentelmenu. Kiek džentelmeniškumo šiuo metu matote scenoje?
– Esu santūrus, konservatyvus, mėgstu viską, kas yra laiko patikrinta. Gal dėl to, kad esu Ožiaragis...
Padorumo dabar pasigendu ne tik scenos brolijoje. Daugelis ieško lengviausių būdų išpopuliarėti. Padorumo labai pasigendu ir politikoje.
Scenos pensininkams – sunkus metas
– Ne visi jūsų amžiaus žmonės turi orią senatvę. Kaip gyvenate jūs?
– Scenos žmonių pensijos labai nedidelės. Nekoncertuojant, nedirbant, išgyventi iš pensijos... oi, oi, oi. Jei artistas nesugebėjo pasitaupyti pinigų, tai nelabai įsivaizduoju, kaip išgyventi iš pensijos.
Daug yra vargstančių kolegų. Sovietmečiu būdavo madinga įvairiose gamyklose turėti ansamblius, orkestrėlius ar kažką panašaus, tai muzikantai būdavo įdarbinami laborantais ar kitokiais specialistais. Tada „eidavo“ normalus darbo stažas.
Dvidešimt penkeris metus išdirbusiems scenoje dainininkams, pūtikams ir kitiems specialistams priklausė profesionali pensija. Pats, dėl pasikeitusių įstatymų, nespėjau gauti profesionalios pensijos. Tvarkiausi dokumentus, tačiau nebespėjau visų surinkti, įstatymas nebegaliojo. Tapome sistemos įkaitais.
Optimizmo maža visai mano kartai. Negaliu daug skųstis – dar koncertuoju, tad ir pragyvenimas kitoks. Moku gyventi pagal galimybes. Tą savybę išsaugojau iš jaunystės laikų, kai už kelis rublius reikėdavo mokėti ir maitintis, ir linksmintis.
– Ko palinkėtumėte savo klausytojams kitais metais?
– Keičiasi valdžios, įstatymai ir tas nestabilumas visus žmones erzina. Žmonėms norėčiau palinkėti užtikrintumo rytdiena, pastovumo ir žinojimo. Atrasti ramybę.
Maestro Stasiui Povilaičiui...
Moteris – tai gyvenimas. Pradžia ir pabaiga.
Muzika – džiaugsmas.
Internetas – langas į pasaulį, bet aš juo nesinaudoju.
Penkiasdešimt – gramų.
Rytas – ir vėl reikia keltis.
Knyga – draugas, kurį labai mėgstu. Šveiko nuotykiai – visada puikiai pakelia nuotaiką.
Pokyčiai – kuo mažiau.
Skausmas – neduok Dieve.
Džiaugsmas – trumpalaikis dalykas.
Silpnybė – o kaip gi be jų, nežinau nė vieno, kuris jų neturėtų.
