• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiandien anksti ryte, kartu su mūsų naujaisiais bičiuliais iš galvų medžiotojų kaimo, išsiruošėme į džiungles mokytis tradicinės dajakų (čia taip tauta vadinasi) būdų. O medžioja jie naudodami savo tradicinius ginklus - orinius šautuvus ir užnuodytas strėles.

28

Šiandien anksti ryte, kartu su mūsų naujaisiais bičiuliais iš galvų medžiotojų kaimo, išsiruošėme į džiungles mokytis tradicinės dajakų (čia taip tauta vadinasi) būdų. O medžioja jie naudodami savo tradicinius ginklus - orinius šautuvus ir užnuodytas strėles.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žinodami, kad praėjusi naktis buvo praleista turiningai bendraujant prie nemažo kiekio arako (vietinio samagono), nerimavome, kad puikieji medžiotojai džiunglių prieblandoje nesupainiotų Vytaro su kokiu triušiu ar koala. Na taip, koalos Indonezijoje negyvena, bet ką ten supaisysi tuos galvų medžiotojus.

REKLAMA

Šių mielų žmonių tėvai, o jei ne tėvai, tai tikrai - seneliai ir proseneliai - dar palyginus visai neseniai skerdė savo priešus, o nukapotas jų galvas parvilkdavo namo ir išdidžiai eksponuodavo svetainėje. Kuo daugiau galvų pūdavo tavo valgomajame, tuo kietesnis bičas buvai. Ir nors šitas laisvalaikio sportas šiandien čia yra griežtai draudžiamas, paskutinį kartą Indonezijoje galvų medžioklė vyko 1989 metais. Ne taip jau ir seniai.

REKLAMA
REKLAMA

Mūsų bičiuliai parinko mums tokias adaptuotas džiungles - kad būtų koks takelis, kuriuo mūsų išlepusios europietiškos kojelės galėtų nesunkiai pasiekti šiandienos veiksmo vietą.

Einame, braunamės per džiungles, devintą prakaitą braukiam, o čia iš už medžio išnyra jaunasis futbolininkas ir sako - labas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasirodo, žmonės čia gyvena ir vidury džiunglių. Na taip, žaislai - mediniai, bet užtat koks grynas oras! Gana daug dajakų šeimų atsisako keltis į kaimus ir gyvena ten, kur anksčiau gyveno jų protėviai. Kai kurie į civilizaciją trumpam sugrįžta gal kartą į metus - pasipildyti druskos atsargų. Visa kita jiems maloniai suteikia džiunglės. Nemokamai, beje.

REKLAMA

Mūsų bičiuliai galvų medžiotojų palikuonys pasiruošę darbui ir turi viską, ko gali tikram vyrui prireikti džiunglėse - orinį šautuvą, mačetę ir "termosą" su užnuodytomis strėlytėmis.

Jau įdienojus, vietiniai klausia - ar norite pašaudyti užnuodytomis strėlėmis? Kas per klausimas! Aišku norim! Tuomet turite išsirinkti, katras bus medžiotojas, o katras taikinys - sako. Dėl viso pikto teiraujamės - ar negalėtume vietoje taikinio panaudoti kokio nors medžio? Mūsų bičiuliai purto galvas - į medžius šaudyti negalima, strėlės juk - užnuodytos. Taaaaip... Dilema!

REKLAMA

Bandome aiškintis, kokio baisumo tie nuodai ir kaip atrodo tos strėlės. Štai jos. Sukrautos tokiame specialiame "termose", kad medžiotojas netyčia nesusimedžiotų pats savęs. Jų galinė dalis padaryta iš minšto lengvo medžio, o pagrindinė šerdis - iš bambuko.

Štai - užnuodyta strėlė visu gražumu. Nuodai - tai ta juoda peckionė ant pačio smaigalio. Dalykiškai teiraujamės, kokiose baisiose kančiose miršta tas, kuriam į sėdynę įsisega toks įrankis. Paaiškėja - niekas nuo tų nuodų nemiršta, nes jie auką ne nužudo, o tik paralyžiuoja. Kokioms dešimčiai valandų. Auka, į kurios kraują patenkta šių nuodų, praktiškai akimirksniu netenka jėgų, negali judinti nei rankų, nei kojų. Kalbėti, beje irgi negali. Dešimt valandų! Negalės kalbėti? Ištisas dešimt valandu? Mūsų galvose gimsta klastingas planas. Dabar belieka įtikinti mūsų operatorių Edį, kad pabūti taikiniu yra neblėstančios šlovės reikalas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dėmesio! Pirmasis šūvis! Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad vietiniai nusileido dėl taikinio ir leido nešaudyti į Edį. Tai pasidarėme tokį taikinuką iš šakų ir lapų. Kaip mums - užteks.

Mes vėl leidžiamės į kelią. Grįžtame į Pangkalan Bun miestą. Iš ten rytoj skrisime į kitą Indonezijos salą - Sulawesi.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų