Įvairūs skanumynai yra tapę jaunos moters kūrybinio gyvenimo dalimi. Rankų darbo pakabučiai, kurių formos primena riestainius, „macaroons“ sausainius, šokolado ar sūrio gabalėlius, riešutus ir net tokias, atrodytų, nepatrauklias daržoves kaip žiediniai kopūstai, Deimantei padėjo sukurti sėkmę nešantį prekės ženklą.
Nebijo rizikuoti
„Tadam!“ prekės ženklas, kurį jo kūrėja vadina staigmenų laboratorija, gimė 2012 metų pabaigoje. „Turėjau mintį kurti daiktelius, kuriuos dovanodamas šūkteli „Tadam!“ bei įteiki ne vien dizaino objektą, bet ir netikėtumo puokštę. Tiesą sakant, visa ši košė užvirė iš švelnios idėjos stebinti“, – šypsodamasi teigia D. Litvinaitė.
Juvelyrikos dizainerė prisipažįsta, kad ją visuomet traukė menas, tačiau įkalbėta tėvų pasuko kitu keliu. „Mokyklą baigiau būdama vos 17 metų. Labai norėjau stoti į Vilniaus dailės akademiją. Nors mano tėtis buvo menininkas ir galėjo gyventi iš meno, gimdytojai manė, kad man reikia rimtesnės profesijos. Pasidaviau jų įkalbinėjimams ir įstojau į Kauno technologijos universitetą studijuoti reklamos technologijų ir rinkodaros“, – pasakoja pašnekovė.
Dėl svajonės turėti nuosavą kūrybinę virtuvę Deimantė paliko gerai mokamą grafikos dizainerės darbą reklamos agentūroje. Moteris neslepia: ji mėgaujasi laisve, kurią įgijo kurdama savo prekės ženklą. „Labai norėčiau tęsti šią žaidimo ir netikėtumų kupiną kelionę. Smagiausias yra procesas, o jeigu į jį įdedi visą širdį ir daug laiko, sulauki atitinkamo rezultato. Norėčiau, kad „Tadam! Design“ taptų konceptualių daiktų virtuve, kurią egzistuojant žinotų kuo daugiau žmonių“, – neslėpdama kūrybinių siekių prisipažįsta D. Litvinaitė, nėrusi į visai jai nepažįstamą veiklą.
„Buvau kupina entuziazmo, visa kita atrodė nesvarbu. Kai ko nors imiesi taip užsidegęs, sunkumai neatrodo baisūs. Rizikuoji šypsodamasis. Net praradimus priėmiau kaip dovaną, o klaidas norėjau analizuoti ir tobulėti ne tik profesinėje srityje, bet ir kaip asmenybė“, – pozityviai net neigiamą patirtį vertina Deimantė.
Maistas – tai menas
Sukurti „Tadam!“ dirbinius nėra paprasta. Padaryti vieną pakabutį, pasak juvelyrės, trunka ilgiau nei savaitę. „Iš pradžių visi „desertai“ būna lietuviško juodojo arba baltojo molio gabalėliai, kurie rankomis įspaudžiami į gipso formą. Pastaroji išliejama naudojant tikrų desertų prototipus. Kelias dienas džiūvę moliniai gardėsiai keliauja į krosnį, o ištraukti iš jos yra atvėsinami ir padengiami glazūra. Tada gaminiai vėl tveria karščio procedūras. Trečią kartą pakabučiai į krosnį keliauja tuomet, kai jau būna dekoruojami brangiųjų metalų lydiniais – auksu ar platina“, – gamybos ypatumus atskleidžia D. Litvinaitė.
Paskutinis papuošalų gamybos etapas – prikabinti sidabrinę arba paauksuotą grandinėlę. Tuomet papuošalas pakuojamas į skaniai kvepiančią aštuonsienio formos dėžutę.
Šioje juvelyrikos kepykloje pluša net 8 darbuotojai. „Esu produkto ir vizualinių dalykų dizainerė. Taip pat atlieku techninius darbus: kuriu strategijas, skaičiuoju, bendrauju su partneriais, klientais. Vilma yra mano dešinioji ranka, kalbinanti užsienio klientus. Aistė ir Gabija – socialinių tinklų turinio autorės ir tekstų asės. Džiuljeta, Gvidas ir Jolanta – keramikos meistrai, savo krosnis užkuriantys kuriamiems desertams kepti. Lina – iliustruotoja, įgyvendinanti teminių „Tadam!“ atvirukų idėjas“, – savo komandos narius pristato Deimantė.
Dizainerės manymu, juvelyrikos gaminių sėkmę lėmė požiūrio į maistą kaita. Šiuo metu vienas primityviausių žmogaus poreikių įgavo estetinę fomą. „Maistas tapo menu: virtuvės šefai lėkštėje išdėlioja tobulas kompozicijas, o kulinarijos knygas gali vartyti kaip meninių nuotraukų albumus“, – teigia pašnekovė, savo darbais siekianti sužadinti klientų receptorius.
Įvertina klientai
Originalius juvelyrinius darbus įvertino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio pirkėjai. Ar Deimantė pastebėjo skirtumų tarp Lietuvos ir svečių šalių klientų? „Daugelyje pasaulio šalių žmonės perka ne daiktą, o emociją. Tai žinojau teoriškai kaip vartotoja, o dabar gavau galimybę susidurti su šiuo reiškiniu iš kitos pusės. Kai sukuri daiktą, kuris sužadina šiltas emocijas, apima įdomus jausmas. Ir visai nesvarbu, ar tas žmogus lietuvis, japonas ar amerikietis, – sako D. Litvinaitė ir čia pat priduria, kad vienas skirtumas vis dėl to yra: – Nedaug kas žino, kas yra ta baranka.“
Kodėl juvelyrei artimas šis, daugeliui vaikystę primenantis skanėstas, tapęs populiariausiu „Tadam!“ juvelyrikos gaminiu? „Man baranka, arba riestainis, sukelia nostalgiją, asocijuojasi su labai paprastais, bet tikrais dalykais. Paanalizavus giliau, apskritimo, rato forma yra gyvenimo forma: juk viskas sukasi ratu, kas prasideda, tas ir baigiasi. Visi esame įkalinti gimimo–gyvenimo–mirties rate. Paprastai žiūrint, riestainio forma man tiesiog labai graži“, – teigia pašnekovė.
Kalbėdama apie kūrybos įvertinimą, Deimantė šypsosi. Moteriai malonus pasaulyje pripažintų leidinių, pavyzdžiui, populiariaus meno, dizaino ir architektūros žurnalo „Designboom“, kuris pakvietė dalyvauti ir Tokijo dizaino savaitėje, įvertinimas. Vis dėlto didžiausiu pripažinimu D. Litvinaitė vadina kur kas paprastesnius dalykus. „Labiausiai džiugina žmogaus, įsigijusio papuošalą, emocinis šoktelėjimas aukštyn arba nekantrumo kupina veido išraiška – „laukiu nesulaukiu, kaip ji sureaguos gavusi dovaną“, – juokiasi pašnekovė.
