Vilniaus oro uoste nuolat kyla ir leidžiasi lėktuvai, o jų keleiviai – nuo tėvynės atpratę lietuviai – neslepia, kad svetur rado ne tik sotesnį gyvenimą, bet ir skaisčiau šviečiančią saulę: „negalėjome čia išgyventi“, „žmonės pikti ir nemalonūs“, „grįžtu tik porai dienų, bet ir jų daugiau nei pakanka“. Tokiais tautiečių pamąstymais prasideda naujasis žurnalisto Audriaus Lelkaičio filmas „Dingęs: Europos Sąjungos politinis gyvūnas“.
Filmo herojai – eiliniai lietuviai su savo vargais, džiaugsmais, pykčiu ir naivumu. Režisierius epizodiškai perbėga ryškiausius pastarojo meto įvykius ir filmo kadruose primena Garliavos istoriją, tragišką naujagimio mirtį Kauno klinikose, kai galbūt buvo sumaišyti preparatai ir mažyliui suleista mirtina kalio dozė, nelieka užmirštas ir skandalingasis Romeo Castellucci spektaklis „On The Concept Of The Face, Regarding The Son Of God“, padalijęs visuomenę į dvi stovyklas.
Filme nelieka užmiršti Zuikių gatvės vaikai, į mokyklą keliavę vamzdžiu, kol šis nebuvo užtvertas grotomis, papasakota apie abejotino skaidrumo rinkimus į Seimą ir pilietiškas eitynes su šūkiu „Lietuva lietuviams“. 90-ies minučių trukmės filme aštriai, o kartais net ciniškai papasakota daugybė šių dienų kasdienybės akimirkų. A. Lelkaitis prisipažino, kad yra sulaukęs pastabų dėl itin ciniškai užduodamų klausimų savo herojams, bet, anot jo, ciniškas požiūris yra objektyvesnis nei demonstratyviai ar perdėtas rodomas jautrumas.
– Kokią žinutę savo filmu siunčiate žiūrovui?
– Norėčiau, kad mūsų žmonės stiprybės ieškotų ne praeityje, bet racionaliai mąstydami. Lietuvos modernėjimo procesas yra sustojęs, vyksta regresas ir imame panašėti į Smetonos laikų Lietuvą su visais savo trūkumais. Tikrai neteigiau, kad Europos Sąjunga yra rojus, bet palyginti su tuo, kas vyksta Lietuvoje, daug ko galime pasimokyti iš pažengusių, racionaliai savo reikalus tvarkančių šalių. Per bendruomeniškumą, per bendruomenių pastangas galime vėl susigrąžinti prarastą impulsą judėti į priekį. Estai nužygiavo tolyn, o lietuviai taip ir liko kovoti. Kol lietuviai kovojo su ES, Estija mus aplenkė.
– Filme nuskambėjo tokia frazė: „Lietuviai labai myli gyvūnus, bet kitų lietuvių – nelabai.“ Gal ta nemeilė kaimynui ir yra bendruomeniškumo nebuvimo priežastis?
– Kai manęs klausia, ar reikia romus mylėti, atsakau, kad mylėti nereikia, bet svarbiausia su jais elgtis kaip su savo bendruomenės nariais, jiems turi būti taikomos tokios pat taisyklės ir tokios pat pareigos. Jeigu jie padarė nusikaltimą, turi už tai atsakyti, bet jei nusikaltimo nepadarė, su jais reikia elgtis lygiai taip pat, kaip ir su kitais piliečiais, ir jų nediskriminuoti, neengti ir pan. Apie romus kalbu todėl, kad taboras yra mažas Lietuvos modelis, kuriame susikoncentravusios visos problemos ir kuriame lyg pro didinamąjį stiklą galime matyti viską, prie ko priveda mūsų visuomenės ydos, tad „didžioji Lietuva“ kenčia nuo lygiai tokių pat problemų. Jei nepradėsime vienas kito gerbti ir laikyti partneriais bei stengtis kurti šalį, kurioje norime gyventi, niekas to už mus nepadarys.
– Jūsų filme pateikiami daugybės įvykių fragmentai – nuo iškrypėlio istorijos Vingio parke iki Garliavos dramos. Kaip pavyko atsirinkti, kuriuos rodyti filme?
– Jokios paslapties čia nėra, visus filme rodomus įvykius vienija vienas bendras klausimas – kas trukdo Lietuvai modernėti? Filme bandau parodyti, kiek pykčio yra mūsų visuomenėje. Visuomenė jaučiasi nesaugi, tad jaučiama agresija dažnai virsta smurtu prieš valstybę, kaimynus, ar net save. Filme kalbama ir apie gilumines problemas – nedarbą, skurdą. Ieškoma atsakymo, kaip galima šias problemas išspręsti.
Singapūro pavyzdys yra pamokantis, juk šalis, kuri neturi jokių resursų, sugebėjo išsivaduoti iš skurdo, o viskas prasidėjo labai paprastai – nuo bendruomenių, kurių atstovai susitikdavo su valdžia ir išsakydavo savo problemas, o valdžia stengdavosi jiems kaip nors padėti. Sakoma, kad bendruomenė prasideda nuo telefonspynės. Kai ji įrengiama, tai ir pradedama toje laiptinėje tvarkytis.
Niekas nesako, kad turime grįžti į socializmo laikus, bet socialinės lygybės ir išnaudojimo klausimas Lietuvoje yra labai aštrus. Kurdamas filmą susidūriau su tuo, kad dalis bendruomenių virsta ne kuriančia jėga, bet gynybos būriais, kuriems yra svarbus bendrumo jausmas, savo žvalgybos, vadovybės ir intrigų turėjimas. Vadinasi, kartais tokios bendruomenės reprezentuoja tam tikras gilias visuomenės psichologines problemas. Filme stengiuosi parodyti tam tikrą ekstremumą, net tik bloguosius pavyzdžius. Reikia ir tokių, kurie leistų žmonėms atsibusti. Reikia tokio veidrodžio, į kurį žvilgtelėjęs suvoktum, kad tau nepatinka, ką jame matai, nes neretai verdame savo sultyse labai mažame puode.
– Kurią istoriją filme gvildenti buvo sunkiausia?
– Emociškai sunkiausia man buvo Rumšiškėse, nes nebuvo lengva bendrauti su nuteistaisiais. Jie nėra baisūs nusikaltėliai, tai žmonės kalintys atviroje kolonijoje, kuriems iki bausmės laiko pabaigos leidžiama dirbti už kolonijos ribų. Iniciatyva, kad jie gali darbuotis Rumšiškių muziejuje yra tikrai sveikintina, o man tai buvo puiki galimybė pasikalbėti su jais be prižiūrėtojų ir visiškai kitoje aplinkoje. Vis dėlto situacija buvo gana delikati, nes tie žmonės manęs nepažinojo, aš jų taip pat. Į mane jie žvelgė įtariai – ką aš čia veikiu, kam to reikia...
Nors mus patinka manyti, kad esame labai atviri, iš tiesų visuomenė uždara. Jei norime būti atviresni pasauliui, turime išmokti kalbėtis.
– Kai kuriuos filmo herojų mintys tiesmukumu ir atvirumu šokiruoja. Kurios jų nustebino jus patį?
– Keistas pasirodė momentas, nufilmuotas Garliavoje, kai Neringos Venckienės šalininkai į orą leido degančius žibintus, o paklausus pačios N. Venckienės, ką ji apie tai mano, ši atsakė nieko negalvojanti. Tikėjausi atviresnio atsakymo, bet jo nesulaukiau.
– Balsas už kadro filmepasakoja eiliuotu tekstu. kodėl?
– Šito manęs klausė ne kartą. Noriu pabrėžti, kad tikrai nepretenduoju tapti Maironiu, bet tai buvo paprastesnis būdas „sutalpinti“ informaciją. Eiliuotame tekste jos telpa daugiau ir žmonės lengviau jį įsimena. Šių eilių negalima vertinti kaip poeto darbo, tai tėra pasirinkta pasakojimo forma. Pažadu, daugiau neeiliuosiu (juokiasi).
– Atsiras žmonių, kuriems jūsų filmas nepatiks. Jis gali supykdyti nemažai politikų, kurie užfiksuoti filmo epizoduose ne pačiose smagiausiose situacijoje, gana aštriame kontekste šmėsteli ir prezidentė. Ar jūs nusiteikęs, kad dėl to gali kilti diskusijų ar net bus pagrūmota?
– Jeigu ką nors darai, reikia tai daryti iki galo. Esu pasiruošęs visoms galimoms pasekmėms. Jei gyveni baimėje, klausimas, ar apskritai gyveni. Aš prezidentės nekalbinau, ji kalbėjo pati. O politikų žaisti tenisą posėdžio metu taip pat neverčiau. Visada lengviausia apkaltinti veidrodį, kad jis rodo vieną ar kitą dalyką. Sutinku, aš taip sudėliojau ir paryškinau momentus. Galima manęs paklausti, ar buvau objektyvus? Ne, nes kiekvienas požiūris automatiškai panaikina visiško objektyvumo galimybę.
– Ar buvo tokių istorijų, kurios pateko į filmą, bet vėliau buvo išimtos?
– Buvo, nes sumontuoto pirmojo filmo varianto trukmė buvo trys valandos, vėliau jis sutrumpintas. Filmas gana sudėtingas, girdėjau nuomonių, kad viskas turėtų būti sudėliota aiškiau, bet sąmoningai vengiau didaktiško moralizavimo ir aiškinimo, kaip žiūrovas turėtų suprasti ar įvertinti vieną ar kitą dalyką. Tam, kad kūrinys turėtų kokį nors poveikį, reikia palikti erdvės interpretacijoms. Aš ne toks, kad nurodinėčiau žmonėms, kaip vienus ar kitus dalykus reiktų suprasti, jie patys viską mato ir daro išvadas.
Nuo balandžio 17-osios A. Lelkaičio filmą bus galima pažiūrėti internete.
