41 metų slaugytoja Julie McFadden tvirtina, kad šie subtilūs ženklai gali reikšti, jog žmogui gyventi liko vos kelios savaitės.
Los Andžele gyvenanti slaugytoja specializuojasi gyvenimo pabaigos priežiūros srityje ir dalijasi savo darbo įžvalgomis, siekdama sumažinti „mirties ir mirimo baimę“, rašoma jos interneto svetainėje.
Atviri pasakojimai apie tas gyvenimo sritis, su kuriomis daugelis iš mūsų per daug bijo susidurti, pritraukė J. McFadden, socialinėje žiniasklaidoje žinomai kaip hospiso slaugytoja Julie, milijonus sekėjų „TikTok“ bei kitose platformose, rašo thesun.co.uk.
Neseniai savo „YouTube“ kanale paskelbtame vaizdo įraše slaugytoja atskleidė du požymius, kuriuos ji dažnai pastebi žmonėse, kuriems gyventi liko nebeilgai.
„Mirties žvilgsnis“
Pirmąjį iš jų Julie apibūdino kaip „mirties žvilgsnį“. Nepaisant grėsmingo pavadinimo, ji sakė, kad tai nėra baisus dalykas.
„Jei nesate susipažinę su gyvenimo pabaigos reiškiniais, daugumai žmonių artėjant mirčiai nutinka keli dalykai, – aiškino Julie. – Vienas iš jų vadinamas mirties žvilgsniu, kai žmogus įsistebeilija į tam tikrą kambario dalį ir į nieką nereaguoja, nesvarbu, ką bedarytum.“
Pasak jos, jei pirštais spragtelsi jam tiesiai priešais veidą, jis nė sekundei nepajudins žvilgsnio.
Kartais jie tiesiog žiūri. Kartais jie kalbasi su kažkuo, ko jūs nematote. Kartais jų veide atsiranda plati šypsena, tarsi matytų kažką, kas akivaizdžiai juos labai džiugina.
Julie pasidalijo, kad neseniai lankydama pagyvenusį vyrą ji pastebėjo jo mirties žvilgsnį ir perspėjo, kad to nereikia bijoti.
Vyras ir jo žmona, kurį jį slaugė nuolatos, buvo gerokai virš 90 metų amžiaus ir buvo susituokę jau 70 metų.
Slaugytojai abu sutuoktiniai pasirodė nepaprastai mieli žmonės. „Atrodė, kad jie vis dar beprotiškai įsimylėję“, – sakė ji.
Savo pacientą ji apibūdino kaip „maloniai sumišusį“ – jis galėjo atpažinti savo žmoną ir džiaugėsi matydamas slaugytoją, nors pokalbius palaikyti jam ne visada sekėsi gerai.
J. McFadden pastebėjo, kad jis žiūrėdavo į ją ir šypsodavosi, paskui staiga pasukdavo galvą į šoną ir įsmeigdavo žvilgsnį į kitą kambario dalį. Tada jo veidą nušviesdavo laiminga šypsena, tarsi jis kažką ten matytų.
Kartą slaugytojos apsilankymo metu vyras ėmė plačiai šypsotis, tačiau visiškai nereagavo į jos pastangas atkreipti jo dėmesį.
„Norėjau, kad tai pamatytų jo žmona, nes šie gyvenimo pabaigos reiškiniai gali tarsi parodyti laiką, kada tas žmogus gali mirti, – savo sekėjams aiškino J. McFadden. – Paprastai tai prasideda likus kelioms savaitėms ar mėnesiui iki žmogaus mirties.“
Paaiškėjo, kad pacientas maždaug savaitę po kelis kartus kasdien žiūrėjo į erdvę ir šypsojosi.
Jo žmonai netgi pavyko išsiaiškinti, į ką jis taip įdėmiai žiūrėjo. Pasak slaugytojos, tai nutinka nedažnai. „Jėzus“, – pasakė jis savo žmonai.
Hospiso slaugytoja pažymėjo, kad pacientai sako matantys daug įvairių dalykų, ir tai paprastai priklauso nuo to, kokią religiją jie išpažįsta.
„Džiugu, kad nesvarbu, ką jis matė, svarbu, kad jis buvo labai laimingas ir šypsojosi“, – pabrėžė slaugytoja.
Tačiau kartais jie apskritai nemato jokios dievybės. Jie sako matantys gražius debesis arba gėles. Kai kurie žmonės mato Jėzų, Dievą arba angelus.
„Gyvenimo pabaigos vizijos“
Dar vienas iškalbingas požymis, kurį dažnai pastebi slaugytoja Julie, yra tai, ką ji vadina „gyvenimo pabaigos vizijomis“.
„Tai vienas pagrindinių reiškinių, kuriuos mes, sveikatos priežiūros darbuotojai, matome žmogaus gyvenimo pabaigoje, – sakė hospiso slaugytoja. – Jis mato mirusį žmogų, kurį paprastai myli ir pažįsta. Tai gali būti jų tėvai, kiti giminaičiai, senas draugas ar net augintinis.“
Žmogus, išgyvenantis „viziją“, gali kalbėtis su tais žmonėmis, kurių aplinkiniai nemato.
Moteris slaugytojai papasakojo, kad ir jos vyras regi gyvenimo pabaigos vizijas.
Žmona papasakojo, kad neseniai mirė jos sesuo, tačiau ji nenorėjo to sakyti savo vyrui bijodama jį nuliūdinti, kai jis ir taip buvo pažeidžiamas.
Kankinama kaltės jausmo po savaitės ji nusprendė prisipažinti vyrui, tačiau paaiškėjo, kad jis jau žinojo.
„Praėjusią savaitę ji atėjo pas mane ir pasakė, kad mirė“, – sakė jis žmonai.
Slaugytoja prisipažino, kad pasakojant šią istoriją jai pačiai šiurpuliukai eina per nugarą.
Pasak žmonos, pasakodamas jai apie sesers mirtį, jis šypsojosi, „tarsi jam viskas būtų gerai“.
„Nors esu hospiso darbuotoja, kuri nuolat kartoja, kad tokie dalykai nutinka nuolat, ir tai yra tiesa, vis tiek mane visada sukrečia, kai visa tai pamatau ar išgirstu panašias istorijas“, – pridūrė slaugytoja Julie.
