„Kas valdo žiniasklaidą, tas valdo protą“ – tokiais legendinio muzikanto, grupės „The Doors“ vokalisto Džimo Morisono žodžiais prasideda Veros Kričevskajos dokumentinis filmas „Velniop šį darbą“. Tai suprato ne tik roko žvaigždė, bet ir galingiausi pasaulio diktatoriai. Vienas jų – Vladimiras Putinas, už virvučių tampantis visas pagrindines Rusijos medijas ir tildydamas jam nepalankias.
Net Lietuvoje ir kitose demokratiškose Vakarų valstybėse ne visada lengva apsiginti nuo dezinformacijos ir propagandos, tad galime tik įsivaizduoti, kokius kryžiaus kelius turi pereiti žurnalistai, besisukantys cenzūros mechanizme. Laimė, dokumentinis filmas „Velniop šį darbą“ leidžia kiek arčiau susipažinti su pagal Kremliaus dūdelę nešokusio Rusijos televizijos kanalo „Dožd“ darbo užkulisiais.
„Velniop šį darbą“ Jungtinėje Karalystėje buvo pristatytas kitu pavadinimu – „Tango su Putinu“. Būtent šokis, o ypač tango, „Dožd“ įkūrėjai Natalijai Sindejevai yra vienas gyvenimo variklių – šokių pamokas ji tęsė net gydydamasi nuo krūties vėžio. Kaip aistringas, greitas, daug staigių žingsnelių turintis šokis atrodė ir visa maištingojo televizijos kanalo istorija.
„Dožd“ (arba „Lietus“) – bene paskutinė nepriklausoma Putino Rusijoje buvusi televizija, gimusi ir išsilaikiusi turtingos, optimistiškos, tuomet gal net kiek naivios ir į pasaulį pro rožinius akinius žiūrinčios N. Sindejevos ir ją supusių, velniškai savo darbui ir idėjai atsidavusių žmonių pastangomis.
Tiesa, „Dožd“ savo gyvavimo pradžioje nesiekė būti tuo, kuo yra šiandien. Kanalas gimė prieš kiek daugiau nei dešimtmetį, kai Rusijos prezidento kėdėje sėdėjo Dmitrijus Medvedevas ir kai šalies ateitis atrodė šviesi, rami ir turtinga. Tačiau galiausiai į pašildytą vietelę sugrįžo Vladimiras Putinas, o tuo (kad ir kaip tai, žinant Rusijos žmonių požiūrį į šalies vadovą šiandien, gali pasirodyti keista) nepatenkintųjų buvo ištisos minios.
Šis nepasitenkinimas situacija ir noras rasti tiesą bei didžiulis maištingųjų „Dožd“ žurnalistų smalsumas ir suformavo naują kanalo veidą. „Dožd“ visą dešimtmetį sekė ir dokumentavo Putino nusikaltimus, traukdami juos į viešumą. Taip kanalas pritraukė milijonus žiūrovų, tačiau taip pat pritraukė ir priešų bei kasdienį pavojų sveikatai ar net gyvybei.
„Velniop šį darbą“ režisierė Vera Kričevskaja buvo pirmoji „Dožd“ prodiuserė, tačiau paliko kompaniją, kai N. Sindejeva atsisakė transliuoti Putiną pašiepiančią satyrą, o po to į studiją pakvietė ir patį D. Medvedevą, kur jį sutiko kaip didžiausią pasaulio žvaigždę. Tačiau V. Kričevskaja niekada nenustojo domėtis ir jaudintis dėl savo buvusios darbovietės ir kolegų, o asmeninės pažintys leido jau sukaupti kalną vaizdinės medžiagos, puikiai iliustruojančios ir pagyvinančios šį filmą.
Filme gausu filmuotos medžiagos tiek iš „Dožd“ studijos, tiek iš įvairių protestų ir netgi iš 2014 metų karo Ukrainoje, kuomet tiesiai į mūšio sumaištį papuolęs „Dožd“ žurnalistas ir ištarė filmo pavadinimu tapusius žodžius: „velniop šį darbą“. Visi šie vaizdai, lydimi gyvybingų pokalbių su svarbiausiais „Dožd“ veidais, įtrauks ir „užkabins“ tiek profesionalius žurnalistus, tiek tuos, kurie nė kiek nesidomi žiniasklaidos darbu.
Tiesa, tai ne pirmas kartas, kai V. Kričevskaja žaidžia su ugnimi ir tampo Kremlių už ūsų. 2016 metais ji išleido dokumentinį filmą apie nužudytą Putino kritiką Borisą Nemcovą – „Pernelyg laisvas žmogus“.
Taigi kviečiu pasimėgauti šia įtraukiančia, nė kiek neprailgstančia dokumentika, kuri leis dar labiau vertinti, kokie laimingi esame, gyvendami šalyje, kurioje nevaržomas laisvas žodis. „Velniop šį darbą“ – jau šį šeštadienį 21:30 per TV3 televiziją.
