Vis dėlto merginos atvirauja, kad iš tiesų abi jos skiriasi, tačiau be vienos kitos irgi negali – abi juokiasi prisiminusios, kad tikriausiai per visą gyvenimą daugiausiai yra nebendravusios tik savaitę.
Paklaustos, ar dažnai susiduria su spėlionėmis, kad yra dvynės, Justina ir Jūratė juokėsi: „Seniau to negirdėdavome, bet šis klausimas padažnėjo, kai abi vienu metu nusikirpome kirpčiukus. Tikrai neretai viską darome vienodai.“
Abi jos prisiminė istoriją, kad dar visai neseniai joms besilankant vienoje žaislų parduotuvėje, prie seserų priėjo užsienietis, kuris niekaip negalėjo patikėti, kad jos – ne dvynės. Vis dėlto daugelio nuostabai, merginas skiria 4 metai.
Jūratė pasakojo, kad iš tiesų ji ir Justina turi tiek panašumų, tiek ir skirtumų. „Tie, kas mus pažįsta, mato, kad ir išoriškai, ir pagal charakterius mes vis dėlto skiriamės. Tačiau neretai juokiamės, kad daug ką darome panašiai – kartais net susišukuojame. Viskas atsitinka natūraliai, matyt, yra koks dėsningumas“, – sakė ji.
Vis dėlto abi jos sutinka, kad kartu dirbant prie to paties prekės ženklo, kartais kyla ir sunkumų, kurių, galbūt, dirbant su ne tokiais artimais žmonėmis, išvengti pavyktų lengviau.
„Kitiems tikriausiai lengviau dirbti ne su sese, broliu ar kitu giminaičiu, kai yra ne tokie glaudūs ryšiai, nes tada tie pykčiai daugiau į nieką ir neperauga, o čia… Bet, kitavertus, tai – stipresni jausmai“, – sakė Jūratė.
„Nevyniosiu žodžių į vatą, ir pasakysiu, kad nėra namų be dūmų. Tikriausiai, čia galima pasakyti tą patį. Būna ir pasipykstame, ir susitaikome – dažnai neiškentusios viena kitai skambiname. Mes abi savo emocijų ir jausmų parodyti nesigėdijame. Galbūt ne visiems ir ne visada tai yra priimtina, tačiau galbūt mes turime itališko kraujo“, – juokėsi Justina.
Vis dėlto Steponavičiūtės džiaugėsi, jog niekuomet viena su kita nekonkuravo, o vaikystėje savo santykius aiškindavosi peštynėmis. „Vaikystėje mes nemažai pešdavomės, o įrodymus, kad tai vyko, slėpdavome nuo tėvų. Kažkada esame net durų stiklą sudaužiusios“, – kvatojo jos.
Justina pasakojo, jog Jūratei išsikėlus sesers dažnai pasiilgdavo, o dabar nėra ne vienos dienos, kad seserys nepabendrautų. „Jei reikia su kažkuria iš mūsų susisiekti, žmonės paskambina vienai, ir iškart sako, kad perduotų kitai, nes žino, kad tuo metu galbūt net viena prie kitos sėdime. Tai liečia ir darbinius, ir asmeninius reikalus – bet kurioje srityje. Žmonės žino, kad mes visuomet kartu“, – juokėsi jos.
Vėliau merginos dar pridėjo, kad draugams net kyla klausimas, ar jas kada nors įmanoma pamatyti po vieną. „Dažniau pamatysite mus kartu, negu su vyrais“, – vienbalsiai nutarė jos.
Dėl šios priežasties, net ir susipykus, Steponavičiūtėms neišeina daug laiko viena kitą ignoruoti – noras bendrauti nugali visus principus. „Tikriausiai neištvėrėme nė savaitės, o ir ji, matyt, prailgo tiek, kiek visas mėnuo… Visuomet reikia kažkokio patarimo, todėl, net jei ir nesinori bendrauti, galiausiai paskambini vis tiek. Vienai be kitos būti tikrai neįmamoma“, – šypsojosi seserys.
