Visuomenė tarsi apsėsta serialų manijos. Artėjant jų valandai, atidedami dalykiniai susitikimai, žmonės masiškai palieka paplūdimius. Kur slypi serialų populiarumo paslaptis?
Kai apie 1988-uosius metus mūsų ekranuose pasirodė brazilų serialas "Vergė Izaura", jį tarsi užhipnotizuota žiūrėjo visa Lietuva. Izaura išsivadavo, o žiūrovus pavergė aibė kitų serialų - su sukeistais kūdikiais, komomis, atmintį praradusiomis vargšėmis, kurios išteka už turčių, vos išimamos jų dantų kabės. Pakomentuoti serialų fenomeną paprašėme profesorių, žurnalistą Žygintą Pečiulį.
Gal žiūrime serialus, nes iš emociškai sunkių siužetų kaupiame psichologines žinias, o į savo problemas lengva žvelgti, kai jos užgriūva ką kitą?
Pradėčiau ne nuo turinio, o nuo formos. Serialai populiarūs ir žiūrimi, nes žmonės iš prigimties yra įpratę prie serijiškumo arba tam tikro pasikartojimo. Tai teikia saugumo pojūtį, kaip ir mūsų kasdienių veiksmų eiliškumas, dienotvarkė, rutina. Ir - ritualai, šventės, kurių laukiame. To serijiškumo yra ir literatūroje - nuo XIX a. iki "Hario Poterio", bet būtent televizija tai pasisavino. Teatre serijiškumas neįmanomas, nors kine būna tęsiniai, tarkime, "Džeimsas Bondas", bet juk į kiną nevaikštome žiūrėti 365-os serijos... Valgydami vakarienę, žiūrime serialą, ir šiuo atveju turinys ne toks svarbus.
Vis tiek keista, kad tie vadinamieji intelektualūs žiūrovai po psichoanalitiško serialo "Sopranai", kuris parodo, ką iš tiesų reiškia būti žmogumi, spokso ir į beviltiškas banalybes, kur vaikystėje pagrobta Karasuža po 15-os metų tarsi katė užklysta į gimdytojų kiemą.
Daugumai žmonių serialai - tik fonas. Įsivaizuokite situaciją: 19 valanda, verdama vakarienė, kažkas grįžta į namus. Juk nėra laiko atsisėdus įdėmiai žiūrėti filosofinio pobūdžio laidą ar filmą, kuriame reikia įžvelgti subtilius dalykus. Serialo specifika lemia tam tikrus dramaturgijos efektus, kuriuos galime traktuoti kaip negiamus, bet jie neišvengiami. Norint sukurti 300 serijų ir rodyti penkis kartus per savaitę, iš esmės sunku laikytis klasikinės dramaturgijos reikalavimų. Ji irgi pritaikoma prie formato, baisiai ištęsiama, kartojasi, kita vertus, yra patogi: jeigu praleidai penkias serijas, įsijungęs pamatai, kad nieko svarbaus nepraleidai. Tarsi kramtytumei gumą arba traškučius, dažnai nejausdamas skonio, kol paaiškėja, kad pakuotė tuščia.
Nesakyčiau, kad nejaučia skonio; užsiciklinusieji ties serialais perima herojų manieras, kalbėseną, rankų grąžymo ir kitas "dramos" pamokas. Gal tai trenkia į galvą kaip raugas?
Gal perimamos tam tikros elgsenos detalės; aš nevadinčiau to įsitraukimu. Bijau, kad mes auditorijai nei advokatams "neįmuštume" požiūrio, jog dėl kiekvieno dalyko atsakinga televizija. Būta pareiškimų, kad asmuo seksualiai smurtavo, ir dėl to apkaltino televiziją. Taip galime apkaltinti ir žinių laidas, kad rodo politines rietenas, sporto - kad futbolininkai vienas kitam kaišioja koją. Manyčiau, tai būtų primityvu, nes protingas, atsakingas žmogus supranta situacijos žaismingumą, be to, mato, kad ir baisioje situacijoje galima atrasti juoko ir vilties. Kita vertus, sutinku, kad įtaka yra daroma.
Kai esam pripratinami prie iškreiptos tikrovės, šioje dirvoje tarpsta tokie projektai kaip "Okna", "TV3 detektyvai", kai žiūrovas sutrinka: ar čia mane "išdūrinėja" laidos kūrėjai, ar pasaulis išties toks iškrypęs?" Žiniasklaidos blusinėjami mūsų serialuose vaidinantys aktoriai tikina: "Aš toks nesu, gyvenime taip niekada nepasielgčiau."
Nežinau, kaip čia yra su ta gėda, bet faktas tas, kad metų filmų nominacijose serialas apdovanojamas kaip normalus kūrinys. Kitas dalykas, jeigu mes mąstysime, kad seriale žmogų nužudęs aktorius yra žmogžudys, vėlgi būtų primityvu. Esu girdėjęs R. Bagdzevičiaus interviu, kur jis ironiškai kalba apie savo herojų "alfonsą", atsiribodamas nuo kūrybos, nes kitame seriale jis gali vaidinti angelą arba demoną. Nereikia tokių dalykų suplakti.
Ką jūs kalbėjote apie nerealius, tolimus gyvenimui dalykus, man atrodo, kad po meksikietiškų serialų bumo mūsiškiuose nėra tokių pasakiškų dalykų, princesių istorijų, kai jos vieną rytą atsibunda ištekėjusios už milijonierių. Paskutinėje "Nekviestos meilės" serijoje Angelinai vyras pasiūlo važiuoti į Argentiną. Meksikietiškame seriale herojė apalptų, nes priimtų tai kaip svajonės išsipildymą. O Angelina reagavo skeptiškai, parodydama, kad moterį galima apgauti tik tris kartus, ketvirtąjį - nebe...
Štai štai; serialai - puiki tema pokalbiui. Bet kokią jūs prognozuojate lietuviškų serialų ateitį; rodos, juose nebeliks normalių žmonių dialogo, gero, prasmingo teksto, kaip antai "Neskubėk gyventi", o sulauksime tokio lygmens kaip "Ponas Pimpis"?
Šiuo metu situacijų komedija patiria pakilimą. Minėtoji "Nekviesta meilė" pretenduoja į muilo operą, aišku, ir kitų mūsų serialų negalima lyginti su "Daktaru Hausu" ar net "Seksu ir miestu". Kita vertus, tie serialai rodomi kartą per savaitę, geriausiu laiku; vėlgi kiti reikalavimai, kiti pinigai. Artimiausiu laiku labai gero serialo nematysime, nes nėra pinigų. Taigi serialai gali ir visai išnykti.
"Patyriau priklausomybę"
Dalia BIELSKYTĖ, poetė
Žiūrėjau kelis lietuviškus serialus - dėl gilios simpatijos režisieriui ir scenaristui Alvydui Šlepikui ir operatoriams N. Didvaliui bei S. Sipaičiui. Mano dienos ritmas prisitaikė prie serialo laiko, išsivystė savotiška priklausomybė. Tačiau kai "Nekviestos meilės" vadžias perėmė S. Balandis, mečiau šį įprotį. Vis dėlto kur kas smagiau žiūrėti lietuvių aktorių kūrybą negu, apsaugok Viešpatie, "Sroves", "Kruvinąją bangą" ar "TV3 detektyvus".
"Gaila laiko"
Jolanta Daiva BALIŪNIENĖ, psichoterapeutė
Mieliau renkuosi knygas. Ypač vengiu serialų apie psichiatrus ir ligonius. Taip pat - bet kokios priklausomybės. Gaila laiko.
"Pasidomiu vaidyba"
Gytis PADEGIMAS, režisierius
Aš kartais žiūriu serialą "24 valandos", jis politiškas, apie prezidentą, susijęs su rimtais dalykais. Lietuviškus kartais akimirkai įsijungiu pažiūrėti, kaip aktoriai dirba. Tam, kad būtų gera televizija, valstybėje turi gyventi septyni milijonai gyventojų...
"Nostalgiškas poilsis"
Vytautas ČEPAS, socialinių mokslų daktaras
Retsykiais pažiūriu rusų serialą "Mentai". Jį rodo pavakarę, kai aš ilsiuosi po darbų. Įtraukia gal dėl to, kad pats buvau "mentas"; senų laikų nostalgija banditus gaudyti. Aktoriai - ryškūs, charakteringi, veiksmas labai arti realybės, o buitis - natūrali, ne guminė, ir mentų nuodėmės tikros, ir prostitutės...
Ivona ŽIEMYTĖ
