Kūčios – mūsų protėvių šventė, kur yra bent 10 tūkstančių metų senesnė už krikščionybę ir bažnyčias, kurios gamtatikius paskelbė pagonimis ir stabmeldžiais. Nors iš tiesų tokiais mūsų protėviai tapo tik po prievartinio krikšto.
Kūčios – tai pati svarbiausia mūsų genčių, mūsų tautos šeimyninė šventė, kai šeimos nariai susirenka prie šeimos židinio, prie ugnies – pagerbti Gabijos, o jei ją gerbi ir dar garbini, tai jokiu būdu negalima jos tą vakarą išnaudoti: virti, kepti, ar dar kitaip ugnies pagalba apdoroti aukojamo maisto. Gabiją gerbiant privalu kūtavoti – linksmai gobti, globoti, saugoti, pamaitinti laikas nuo laiko mažais pagaliukais, kad ji ramiai rusentų, skleisdama šilumą ir jaukumą.
Priešingai nei kitose gentyse ar tautose, kai jos savo dievams aukojo žmones ir gyvulius juos žudydami, išplėšdami širdis ar net gyvą ar keptą suėsdami, gamtatikiai degino maistą, lietuviuose vyko ne šventvagiškas aukojimas, o smagus ir taurus atnašavimas kosmosui, gamtai saulės (kosminio žalčio, svastikos) ratu.
Didžiausia pagarba buvo rodoma, kai visa šeima susėsdavo prie stalo, valgydavo ir taip per savo kūną aukodavo Perkūnui, kuris grąžindavo savo palaiminimą galingu ugniniu perkūnu Žemei, o ši savo kūnu teikdavo gėrybes mūsų kūnui. Tai – ciklas. Jokių stabų, jokių bažnytinių statinių, jokių dievo vietininkų.
Mūsų gamtatikiams protėviams nereikėjo jokių stabų, jokių pastatų, nebent aukuro Gabijai, nes visa gamta, visa apsuptis buvo pagarbos ir šventumo vieta, – daug didingesnė, šventesnė, garbingesnė už bet kokią kad ir didžiausią, kad ir puošniausią, auksu dengtą, varpais skalambijančią ir orią oro tylą draskančią krikščionišką bažnyčią.
Kūčių vakare ilgesniam ir linksmam Gabijos kūtavojimui reikėdavo pasiruošti daugiau išskirtinių sakralinių valgių ir gėrimų. Suprantama, jei nebūdavo galima trikdyti ugnies, tai per Kūčias ant stalo negalėdavo būti virtų, keptų, troškintų ar kitaip ugnies pagalba ruoštų valgių.
Todėl nieko stebėtino, kad ant Kūčių stalo būdavo patiekalai iš grūdų, daržovių, vaisių, riešutų, sėklų, grybų. Pagrindinis Gabijos garbinimo patiekalas buvo kūčia – iki minkštumo išmirkyti grūdai, sumaišyti su džiovintomis miško uogomis, piestoje trintomis šiųmetinėmis aguonomis (pernykštės tampa karčiomis) ir medumi. Kiti valgiai – grūstų grūdų su įvairiausiomis sėklomis paplotėliai, ne kepti, o džiovinti. Taip pat džiovintos ir raugintos daržovės, vaisiai ir uogos, riešutai, sėklos, visaip paruošti grybai (bet jokiu būdu ne marinuoti, nes tai pietų tautų pramanas), būtinai medus. Gerdavo burokėlių girą arba spanguolių gėrimą, pasaldintą medumi. Persivalgymas draudžiamas. Nuo trijų tūkstančių metų prieš Kristų iki XXI amžiaus mūsų protėviai vartojo natūraliai raugintas daržoves, grybus, vaisius ir uogas ir todėl mažiau sirgo, nežinojo, kas yra onkologiniai susirgimai, nesiskundė vidurių ligomis, turėjo stiprią širdį ir elastingas kraujagysles, buvo darbštūs ir energingi, nežinojo net kas yra vitaminų trūkumas, parodontozė ir visokiausi peršalimai.
Ant Kūčių stalo pagal senąsias Lietuvių tradicijas turi būti tik devyni valgiai su gėrimais. Devyni – tai elnias devynragis, siejamas su mūsų protėvių senuoju Mėnulio kalendoriumi, kuris turėjo devynis mėnesius, o savaitė buvo devynių dienų. Kūčios – tai ir saulėgrįža, tai sugrįžtanti saulė, kai nuo šio laikotarpio naktys pradeda trumpėti, o diena ilgėti. O elnias devynragis atneša ant savo ragų saulę, atneša naują laiko ciklą. Užtat ir ant Kūčių stalo buvo atnašaujami devyni patiekalai. Taigi, laikantis senovinių apeiginių tradicijų, be sakralinės kūčios turėtų būti dar aštuoni patiekalai, – iš viso tik devyni !!!
Kūčioms silkę ir žuvį valgė žydišką krikščionybę išpažįstantys į Lietuvą sugužėję ispanų, italų, prancūzų ir vokiečių dvasininkai bei vienuoliai, ir ypač jėzuitai, kurie protu nežibantiems lietuviams įdiegė tai, kas niekada nebuvo nei Lietuvai, nei lietuviams būdinga.
Ant Kūčių stalo neturi būti žuvies, silkės, kiaušinių ir valgių su kiaušiniais, šiukštu bet kokia mėsa (žvėriena, naminių gyvulių, paukštiena, žuviena, net aliejus).
Neturi būti duonos, pyragų, bandų, bandelių, jėzuitiškų kūčiukų, kiaušinių, majonezo, sviesto, grietinės, kečupo, nieko su cukrumi (cukrus buvo atrastas ir pradėtas gaminti tik XIX amžiuje), nieko kepto, virto, troškinto .
Net kalėdaitis yra duoklė žydų duonai – macai, o ne Kristaus duona, nes Kristus mokydamas, kad mistume jo kūno duona, rodė ne žydišką apeiginę duoną – macą, o grūstų grūdų džiovintą paplotėlį, ne vyną, kurį siūlo nūdieniai nuo Kristaus mokymo nutolę dvasiškiai, o vynuogių sultis.
Ant Kūčių stalo negali būti ir bulvių, nes bulvės lietuvių mityboje atsirado tik XVI amžiuje.
Per Aleliumus (Adventą), kaip šiandien moko kai turie tyruose klaidžiojantys etnologai ir dietologai, reikia ne filosofijos, o paprasto supratimo apie savo kūną, savo fiziologiją, kas žmogui naudingą ir kas žalinga.
Per Aleliumus (Adventą) išmeskite iš mitybos mėsą, paukštieną, žuvieną, kiaušinius bei termiškai apdorotus valgius. Tuo laikotarpiu maitinkitės daržovėmis, vaisiais, riešutais, o gerkite vandenį arba ką tik išspaustas daržovių, uogų ar vaisių sultis. Pakeliuose ir buteliuose sulčių nėra – tai chemizuoti pakaitalai, surogatai, pavojingi vaikams ir jaunimui, ypač jų dantims. Vieną dieną per savaitę badaukite. Pastebėsite, jog jaučiatės sveikesni ir energingesni.
Vincentas Sakas
