Vyras socialiniuose tinkluose išgarsėjo kurdamas juokingus vaizdo įrašus, rašydamas apie nenusisekusias keliones akimirkas, o vėliau, karantino metu, kiekvieną savaitgalį rengdamas koncertus ir juos tiesiogiai transliuodamas feisbuke.
Vytauto veikla prasidėjo 2017-aisiais: „Keliavome į Milaną, Eurolygos rungtynes, dirbau krepšinio žurnalistu. Kolega pasidžiaugė, kad arena yra šalia mūsų viešbučio ir galėsime eiti pėsčiomis. Eidami po rungtynių, naktį išėjome prie autostrados, kurios niekaip negalėjome kirsti, visur buvo tvoros, kelias didžiulis. Viešbutis buvo už tos autostrados, tad teko eiti nežinomais keliais aplink tą autostradą, sugaišome valandą laiko.
Ėjome palei tvorą, priėjome viadukus, kažkokius ūkius, galvojome, kai pasiekėme viešbutį kolegai juokais pasakiau, kad kažkoks „Pravalturas“ išėjo. Agentūra organizavo gerą kelionę, bet reikėjo vaikščioti nežinomais keliais. Padariau vaizdo įrašą iš tos kelionės, viską nufilmavau ir sugalvojau, kad reikia kurti puslapį, kuriame aš dėčiau vaizdus iš „netobulų kelionių“. Visi deda nuotraukas, kurios labai gražios, be sunkumų, o aš kadangi daug keliauju, matau, kaip yra iš tikrųjų ir bandau tą realybę parodyti. Keliu tai, kas yra nepatogu, nelogiška ir neįprasta.“
Daugiausia vyras keliauja savo malonumui: „Bet kadangi esu krepšinio naujienų žurnalistas, kartais tenka keliauti darbo tikslais. Eurolygos sezonu važiuojame į išvykas, vykstame į pasaulio čempionatus. Esu aplankes 118 šalių, dabar ieškau įdomesnių šalių, išmaišiau jau visą Europą.“
Karantino metu V.Mikaitis atrado dar daugiau gerbėjų pradėdamas kiekvieną savaitgalį groti lietuviškas dainas feisbuko naudotojams: „Mėgstu paklausyti 1995-ųjų lietuvišką muziką, per karantiną, kartu su Mantu Bertuliu, sugalvojome, kad reikia kurti tiesiogines transliacijas feisbuke ir groti muziką. Kambaryje, kuriame esu sumetęs visus daiktus įkūriau „Bardaką“.
Kadangi tuo metu buvo aukojama medikams aš ir prisidėjau prie šios iniciatyvos. Žiūrovai aukojo pinigus, po to surinktą sumą pervedžiau medikams. Tiesioginių transliacijų metu ir po jų man skambindavo daugybė žmonių, bandydavo pasiekti visais įmanomais kanalais. Po karantino, kai jau nevesdavau koncertų, žmonės vis tiek manęs ieškodavo, bandydavo susisiekti.“
Pasibaigus karantinui Vytautui kilo mintis viską padaryti gyvai: „Nusprendėme organizuoti „Pravalturo“ festivalį, kuriame susirinks lietuviškos žvaigždės. Kaip suprantu, daugelis žmonių mano, kad šis festivalis tik juoko forma, bet mes jau sukvietėme atlikėjus ir pardavinėjame bilietus. Pagal dainų pobūdį pradėjau ieškoti atlikėjų, jie noriai sutiko.“
Vyras prisipažįsta, kad yra toks pat ne tik socialinėje erdvėje, bet ir gatvėje: „Žmonės gatvėje noriai prie manęs prieina, kaip prie draugo, tai smagu, bet kartais kai kurie nejaučia ribų. Aš visuomet bendrauju draugiškai, įsivaizduoju, kaip būtų jiems nesmagu, jei aš realybėje būčiau nemalonus, nenoriu nuvilti žmonių.“
Kartu su kolega Karoliu Tiškevičiumi Vytautas kuria nuotaikingus vaizdo įrašus ir žmonėms kelia teigiamas emocijas: „Mūsų personažai atsirado parodijuojant Karolio tetą. Manieringai kalbėdami sukūrėme vaizdo įrašus ir parodėme jo tetai, ji nebuvo patenkinta. Mūsų kuriami vaizdo įrašai atspindi žmonių gyvenimus, kuo daugiau žiūrovų atpažįsta save, tuo juokingiau jiems būna ir tai pasiekia didesnes auditorijas. Jei situacijos yra išgalvotos ir nelogiškos, jos ir nepaliečia žiūrovų. Sukurdamas intelektualius ir juokingus vaizdo įrašus pasieki daugybę žmonių. Savo turiniu bandome pasiekti kiekvieną, pataikyti į visas amžiaus grupes.“
Tiesa, vyras prisipažįsta, kad yra sunku atrasti kažką naujo: „Jei savaitę laiko nieko nesugalvoju ir neturiu fantazijos, mane užklumpa depresija. Puikiai suprantu atlikėjus, kurie neišleidžia naujų dainų arba turi išleisti dainą, kuri būtų geresnę už ankstesnę. Juokinti žmones yra labai sunkus darbas. Aš negaliu apsimetinėti rimtuoliu, stengiuosi pateikti realybę tokią, kokią ji yra ir nieko negražinti.“
