Kolekcionuoti galima kuo įvairiausius daiktus: nuo prabangiausių automobilių ar jachtų iki pašto ženkliukų ar iš svetur parsivežtų suvenyrų. O ar galima kolekcionuoti tokius daiktus, kurių nepaimsi ir nepačiupinėsi kada panorėjęs? Pasirodo, dar ir kaip galima, ir jie, vaizdų kolekcionieriai, tai daro.
Profesija: filosofas, Vilniaus universiteto profesorius
Laisvalaikiu: saulėtekių stebėtojas ir fotografas mėgėjas
Arvydo Šliogerio rojus - saulėtekis rūke
Vilniaus universiteto profesoriaus Arvydo Šliogerio diena prasideda prieš pat tekant saulei... Ir visai neatsitiktinai. Filosofas A.Šliogeris, švelniai tariant, tiesiog yra pakerėtas šio gamtos reginio.
“Žmogaus gyvenime svarbiausius dalykus dažniausiai nulemia atsitiktinumas, - sako profesorius. - Tai tas saulėtekio atradimas yra susijęs tiesiog su peizažu. Iš pradžių pradėjau fotografuoti kraštovaizdžius, pirmiausia nedidelius upelius". Netrukus visai atsitiktinai atsirado ir saulėtekiai: kartą pro Kernavę važiuodamas žvejoti kaip tik prieš saulėtekį apstulbo išvydęs rūke tekančią saulę. Iššoko iš automobilio ir pradėjo gaudyti tuos nepaprastus vaizdus. Taip per porą valandų padarė kokius 200 kadrų, iš jų tik keli buvo tikrai geri. Gerais profesorius vadina tokius, kurie patinka jam pačiam, - kitokio kriterijaus nežino.
Nuo to karto profesorius yra tiesiog apkerėtas saulėtekio... “Tik saulėtekiai... Saulėlydžiai man kelia depresiją. Bandžiau fotografuoti ir juos, bet man buvo nesmagu, negera..." - nemalonią patirtį prisimena jis. Dabar profesorius bent porą kartų per savaitę ištrūksta iš miesto, kuriame jaučiasi svetimas, ir su fotoaparatu traukia į savo mėgstamus gamtos kampelius, dažniausiai į kalvotas Dzūkijos apylinkes.
Tiesiog kasdienis ritualas
Kad išvystum gražius saulėtekio vaizdus, reikia anksti atsikelti. Bet filosofas prie to yra pripratęs: vasarą dažniausiai atsibunda ketvirtą valandą, o žiemą - pusę penkių. “Man pats nuostabiausias dienos laikas yra prieš tekant saulei ir jai tekant. Anksti atsikelti man nėra jokia prievolė, o džiaugsmas", - prisipažįsta. Tai jau tapo savotišku ritualu: atsikelia ir, stebėdamas tekančią saulę, geria puodelį arbatos.
Jau kokius trejus metus profesorius fotografuoja drauge su žmona Zita Šliogeriene. “Net truputį juokinga, jeigu kas pamatytų, kaip, ieškodami gerų kadrų, Šliogeriai laksto po laukus ir šunis lodo... (Juokiasi.) Žinau, kad retai taip būna - su žmona esame puikūs draugai. Ir interesai mūsų sutampa, ir skoniai sutampa. Žmonės myli vienas kitą ne tada, kai jie žiūri vienas į kitą, o tada, kai žiūri ta pačia kryptimi", - mintį papildo profesorius. Bet dažniausiai į gamtą jis traukia vienas, nes žmona dirba monotonišką tarnautojos darbą, todėl ne visada gali lydėti savo sutuoktinį. Jis net turi įprotį link miškų ir upelių patraukti darbo dieną, nes tada mažai galimybių sutikti kitą žmogų. Jam patinka būti vienam, bet ne vienišam.
Kraštovaizdžius A.Šliogeris mėgsta fotografuoti iš viršaus. Toks tipiškas vaizdas: besileidžiantis slėnis ir rūke tekanti saulė. “Dviejų saulėtekių nebūna vienodų - jie visiškai skirtingi. Ne tik nebūna vienodų saulėtekių - nebūna dviejų vienodų akimirkų tame saulėteky. Fotoaparato unikalumas tas, kad jis pagauna akimirką, ir viskas - jos nebuvo, nėra ir nebebus. Tada būna labai gera... Nuotraukas persikeliu į kompiuterį, o kokią žiemą jas atsidarau ir man iškyla ta visa atmosfera, kartais net kvapus pajuntu... Taip tarsi persikeliu trumpam į šitą akimirką - į tą rytmetį, į tą rūką, į tą visą kraštovaizdį. Tai yra palaimos akimirkos. Mėgstu sakyti, kad neturiu jausmų. O žmona ir sako: “Tai ko tu visąlaik aiškini, kad neturi jausmų? Juk čia yra jausmai..." Ar tai jausmai? Juk ne jausmai... Greičiau tai yra palaimos akimirkos. Arba, kaip anksčiau sakiau, rojaus akimirkos, nes aš neįsivaizduoju, koks dar rojus gali būti. Taip ir pavadintos mano nuotraukos: alfa rojus, beta rojus... Tose vietose tikrai jaučiuosi kaip rojuje - man ten labai gražu ir gera", - prisipažįsta profesorius.
Parodų tikrai neorganizuos
Prisipažįsta, kad aplinkiniais labai dažnai stebisi: “Kaip tu būdamas filosofas gali suderinti tuos du dalykus?" Pažymi, kad pas mus yra tokia vaikiška filosofijos samprata: filosofas turi užsimerkti ir niekinti šitą pasaulį bei jame egzistuojančius daiktus. “Mano pasaulio matymas buvo ne toks. Savo dvitomiame veikale, kurio paskutiniame skyriuje yra tiesioginis išėjimas į vaizdą, labai paprastai sakau, kad filosofo išeities taškas yra “aš matau", o ne “aš mąstau" ar “aš tikiu". Visai atsitiktinai, kai aš priartėjau prie daiktų, spalvų, formų, į mano rankas ir pakliuvo fotoaparatas", - pasakoja profesorius. (Beje, pirmąjį fotoaparatą, kurie iš pradžių buvo labai brangūs, filosofui nupirko tėvai, puikiai baigus dešimt klasių.)
Kompiuteris prisipildė nuotraukų su kraštovaizdžiais. Dalį teko išmesti, tačiau pačius geriausius vaizdus pasiliko. Galbūt profesorius planuoja išleisti ir kokį gražiausių saulėtekių albumą ar surengti parodą? Galbūt kartu su žmona, kuri fotografuoja ne tik kraštovaizdžius su saulėtekiu, bet ir miesto vaizdus su žmonėmis? “Man tai yra labai privatus, labai intymus dalykas, o žmonai Zitai yra šiek tiek kitaip... ir dėl to aš labai džiaugiuosi", - prisipažįsta profesorius. Ir garantuoja, kad jokių parodų tikrai nebus.
Profesija: Keistuolių teatro ir “Atviro rato" aktorius
Laisvalaikiu - tiesiog paukščių stebėtojas
Ar kas žinojo, kad Gyčio Lukšo kino filme “Duburys" atlikęs pagrindinį vaidmenį aktorius Giedrius Kiela laisvalaikiu su žiūronais patraukia į gamtą - jau kelerius metus jis yra aistringas paukščių stebėtojas. O savo pastebėjimus netgi fiksuoja specialiuose gamtininko užrašuose - ten visi jo įspūdžiai, duomenys apie paukščius ir lotyniški jų pavadinimai.
Sparnuočiais aktorius susidomėjo labai natūraliai: kaip aistringas žvejys, daug laiko praleidęs gamtoje, buvo tiesiog apkerėtas paukščių grožio. Pradėjo apie juos ieškoti informacijos internete ir žinynuose, netgi įsigijo įrašų su giesmininkų skleidžiamais balsais.
“Man patinka stebėti paukščius. Kartais ir pats iš savęs pasišaipau dėl tokio pomėgio, - šypsodamasis prisipažįsta aktorius. - Kadangi dirbu teatre, t.y. visada uždarose patalpose ir dirbtinėje šviesoje, išvyka į gamtą man yra didžiulis atsipalaidavimas ir tam tikra meditacijos forma". Todėl turėdamas laisvą akimirką jis su bendraminčiais, paprastai irgi aktoriais, patraukia į gamtą arba sostinės parkus, kuriuose gali išvysti įvairių rūšių sparnuočių. “Vingio parke neseniai stebėjau įvairių rūšių zyles, o Žvėryno tvenkinyje išvydau ir netikėtai peržiemojusią nendrinę vištelę, penimą vietinių močiučių. Taigi žiemą miestuose netgi yra daugiau paukščių negu miškuose", - pasakoja aktorius, aktyvus paukščių stebėtojas. Praeitą vasarą G.Kiela buvo susidomėjęs plėšriąja medšarke, o šią žiemą labai norėjo išvysti vandeninį strazdą. Nepavyko, bet jį tikisi pamatyti ateityje.
Sparnuočius jis stebi ir pro savo namų langus. Vietoj lesyklėlių aktorius kabina vadinamuosius paukščių pyragus: išlydo taukus, į juos sudeda saulėgrąžų ir žemės riešutų, visą užšaldytą masę sudeda į tinklelį ir pakabina medyje. “Taigi ryte tiesiog gerdamas arbatą turiu galimybę stebėti šį nepakartojamą paukštelių reginį, - džiaugiasi aktorius. - Mūsų šalyje yra daugybė paukščių rūšių, tik jie emigruoja į šiltuosius kraštus. Žinoma, egzotiški sparnuočiai irgi traukia akį, bet visgi mūsiškiai man yra įdomesni ir gražesni, netgi visiems įprastos varnos ar balandžiai". Sparnuočiams stebėti aktorius įsigijo keletą žiūronų su stovu. Jis kremtasi, kad profesionalesnė stebėjimo įranga yra labai brangi.
Profesija - šaltkalvis, dabar pensininkas
Laisvalaikiu - dangaus kūnų stebėtojas
Kiekvieną giedrą naktį astronomas mėgėjas Henrikas Selevičius praleidžia savo observatorijoje, įsirengtoje savo gimtinėje Vilniaus rajone, netoli Lavoriškių. “Klysta tie, kurie mano, kad tai yra nuobodus užsiėmimas. Jeigu dėl klimato sąlygų negaliu stebėti dangaus kūnų, nervinuosi ir nekantriai laukiu geresnio oro, nuolat žiūriu į barometrą. Džiaugiuosi, kad turiu tokį širdžiai mielą užsiėmimą, nes tada nepuola jokios depresyvios nuotaikos", - sako jis, dabar dangaus kūnus stebėdamas pro 35 cm skersmens teleskopą.
Pasirodo, sunkmetis vyrui išėjo tik į naudą: taupymo sumetimais savivaldybė išjungė gatvių apšvietimą, todėl jam vakarais daug geriau pro savo teleskopą stebėti kosmoso kūnus. Šis užsiėmimas jam, kaip astronomui mėgėjui, negarantuoja jokių pajamų: “Gera savijauta, nepakartojami įspūdžiai ir sveikata - štai kas yra mano užmokestis". Tačiau lenkų kilmės vyras dėl to nė kiek nesikremta - nes profesionalas, turėdamas užduotį, gali ištisas dienas stebėti ir tyrinėti tik vieną žvaigždę. O atkakliai naujų kometų ir asteroidų ieškantis Henrikas gali stebėti tai, ką pats nori. Praeitais metais vyras manė jau atradęs savo asteroidą, bet paaiškėjo, kad prieš šešis mėnesius jis jau buvo užregistruotas Amerikoje, tačiau netikėtai pamestas iš akių. Užtat jo geras bičiulis astronomas Kazimieras Černius prieš porą metų atrado naują asteroidą Svarstyklių žvaigždyne ir jį pavadino savo draugo Henriko, gimusio po šiuo Zodiako ženklu, pavarde. “Taigi aš turiu savo asteroidą, tik gaila, kad negaliu jo pačiupinėti. (Juokiasi.) Manęs jau nebebus, nes aš nesu amžinas, o asteroidas bus, kol egzistuos visata", - draugo dovana džiaugiasi vyras, astronomija susidomėjęs dar būdamas paauglys.
Jam geriausia dangų stebėti tamsiomis rugpjūčio naktimis, taip pat žiemą, kai naktis trunka iki dvylikos ar keturiolikos valandų. (Beje, dangų yra stebėjęs ir esant trisdešimties laipsnių šalčiui - sunkiausia būdavo, kai reikėdavo nusiimti pirštines ir liestis prie šalto teleskopo metalo ar fotoaparato kameros). Tik vis dažniau astronomijos entuziastas pasvajoja apie galingesnį prietaisą, tačiau tokia įranga, savaime suprantama, atsieina nepigiai - su filmavimo kamera už ją gali pakloti ir 200 tūkst. litų.
Parengta pagal "Respublikos" priedą"Julius/Brigita"
Deimantė Zailskaitė
