Laidoje „Pasikalbėkim“ žurnalistė Renata Šakalytė kalbina atlikėja Dmitrijų Šavrovą, geriau žinomą kaip Sasha Song. Paklaustas, kur jis buvo dingęs, pats Dima teigia, kad visą laiką kūrė – tik apie tai niekas neviešino.
„Kūriau, dainavau privačiuose renginiuose. Niekas apie tai tiesiog neskelbė. Man buvo keista, kad nuolat žmonės rašydavo: kodėl neleidi naujų dainų? Na taip, aš jų neleisdavau, bet kūryba juk užsiimdavau. Niekada muzikos nebuvau palikęs ir niekada jos nepaliksiu. Ateina laikas, kai reikia duoti sau pailsėti nuo visko – nuo tos pačios muzikos ir nuo žinomumo. Reikia leisti ir žmonėms pailsėti nuo savęs. Ir tai pasitvirtino“, – kalba Sasha Song.
Jis teigia, kad kurį laiką buvo išvykęs iš Lietuvos ieškoti laimės užsienyje. „Pamenu, buvau Londone, nors išties mano tikslas išvažiuoti į Londoną buvo tam, kad vėl pradėčiau dainuoti. Ir susiradau puikų darbą – visada norėjau dainuoti džiazo klube, o visi žinome, kad Londonas yra puikiausia vieta tai padaryti. Bet tada prasidėjo korona ir visi mano planai sugriuvo, – atvirauja atlikėjas. – Grįžau į Lietuvą. Visų pirma, man net nebuvo nuotaikos kurti.
Žinote, yra toks momentas, kai kurti išvis nėra įkvėpimo, tačiau reikia. Ir kai reikia – nesigauna taip, kaip norisi. Nusprendžiau sulaukti to momento, kuris, nežinojau, kada ateis.“
Pirmas koncertas po ilgo laiko
Grįžęs į Lietuvą vyras kaip reikiant kibo į darbus. Nauji koncertai, prasidėjo ir kūryba. Jis prisipažįsta galvojęs, kad į pirmąjį koncertą po ilgo laiko susirinks vos keli žmonės, tačiau buvo maloniai nustebintas, kai pamatė pilną salę žiūrovų, į jį žiūrinčių smalsiomis akimis.
„Pajutau šilumą, kad aš ne vienas. Ir meilę – tikrą, kurią galima pajusti tikriausiai tik tada, kai kažką labai rimtai myli“, – apie koncerto metu užplūdusius jausmus prabilo vyras.
Vis dėlto jis buvo pasiekęs ir tokią ribą, kai net jo mylima veikla – muzika, jo nebedžiugino. „Pamenu, kai populiarumas pasiekė tokią ribą, kad atėjo laikas ir pradėjau vengti nuotraukų su gerbėjais. Ir ne dėl to, kad tai atsibodo, o dėl to, kad darbas pasidarė nebeįdomus. Tada stengdamasis „perdegiau“.
Pradėjau labai stipriai vartoti alkoholį. Tai atsiliepė mano sveikatai. Neįsivaizdavau, ką man reikės daryti, kai prarasiu susidomėjimą muzika. Prasidėjo depresija ir aš nusigėriau“, – apie skaudžią patirtį prabyla pašnekovas.
Jis sako vienu metu pasiekęs tokį tašką, kai į koncertus vykdavo tik tam, kad galėtų išlenkti taurelę, o ne pajusti tikrą laimę skleidžiant muzikinę dvasią.
„Nenorėjau kurti, vienas važiuodavau į koncertą tam, kad gerčiau. Ir ant viršaus tabletes, raminamuosius vartodavau. Paskui buvo gėda, kai matydavau vaizdo įrašus iš užsakovų. Juose net buvo vaizdų, kai dainuodamas vestuvėse aš tiesiog apalpau. O man atrodydavo, kad aš visą dainą normaliai sudainavau. Iš tiesų, atrodo, man ant žmonių buvo dzin. Žiūrint dabar, aš apie tuos įvykius galiu pajuokaut ir apie juos kalbėti šypsodamasis, bet tuo metu tai buvo itin rimta“, – surimtėja jis.
Dimos problemą pastebėjo ir aplinkiniai. Nusisukus draugams, šeimai, pradėjus prastėti sveikatai jis kreipėsi į vienintelį jam likusį „draugą“ – taurelę.
„Kai mano diagnozavo, kad galiu sirgti ciroze, man savaitei „atjungė“ kojas – negalėjau net atsikelti. Aš praradau balsą – bandydavau dainuoti, bet neišeidavo. Tada labai išsigandau. Pradėjau galvoti – o kam tada išvis gyvent? Buvo baisu“, – apie sudėtingą periodą dalinasi vyras.
„Man apie mano problemą sakė mama, pusbroliai, brolis. Bet kol aš nepajutau „dugno“ – nepraradau šeimos, draugų – aš nesupratau, kad galiu viską prarasti. Aš negalvojau, kad pasieksiu tokį lygį, bet paskutinis lašas buvo gydytoja, kuri man pasakė, kad jei dar kartą išgersiu, galiu net mirti. Mane išgąsdino mirtis“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Nežinojo, kas yra depresija
Pats Sasha supratęs savo problemą pradėjo keistis. Nusprendęs eiti pas specialistus jis pirmiausia savimi suabejojo, bet ko kurio laiko suprato, kad jam gerėja.
„Nuėjus į reabilitacijos centrą man davė antidepresantų. Galvojau, kokie čia vaistai, kurie iškart nesuveikia? Niekada anksčiau nesulaukdavau jų poveikio. Bet šį kartą išlaukiau tą mėnesį. Ir kai jis praėjo, mano galvoje tarsi užsidegė lemputė. Net užsinorėjau išeiti į lauką pasivaikščioti. Pamenu, kad mano mama į mane tada žiūrėjo tarsi su nuostaba, bet stengėsi to neparodyti“, – šypteli jis.
Paklaustas, ką jautė sirgdamas depresija, pašnekovas teigė pakliuvęs tarsi į visai kitą pasaulį, kuriame tik tuštuma.
„Net nežinojau, kas yra depresija. Galvojau, kad tai tiesiog liūdesys. Bet iš tiesų tu tiesiog nenori gyventi... Tai lėtai žudo tave iš vidaus“, – prabyla Sasha Song.
Po beveik 10-ies metų kovos su priklausomybe vyras sako besijaučiantis puikiai ir toliau besistengiantis kurti. Tiesa, tą pasiekti prireikė pakeisti visą savo gyvenseną:
„Visiškai pakeičiau gyvenimo būdą – negaliu iki šiol vartoti alkoholio. Esu labai dėkingas savo šeimai ir žmonėms, kurie manęs nepamiršo, rašė ir dalijo patarimus. Tačiau visada turėsiu šią bėdą, visada su ja kovosiu. Bet dabar visiškai nejaučiu jokio potraukio alkoholiui.
Kai sveikai maitiniesi, sveikai gyveni – kitaip veikia galva. O anksčiau bet kur važiuodamas negalėdavau neišgerti ar tabletės nesuvartoti. Bet dabar man to nereikia. Ir kada pirmą kartą važiavau be alkoholio – tai buvo kone geriausias momentas mano gyvenime. Žinoti, kad nepriklausai nuo jokių medžiagų“, – su džiaugsmu balse tikina pašnekovas.
Kaip teigia pats Sasha, sportas, tinkamas maistas, aminorūgštys, iš naujo atrastas skaitymas padėjo jam išsikapstyti iš nevilties ir priklausomybės liūno.
Apvogė draugai
Kalbėdamas apie savo muzikinę karjerą Sasha teigia, kad su puikiais vadybininkais, su kuriais bendradarbiavo ilgus metus, darbą teko nutraukti suprastėjus sveikatai. Vėliau grįžus į pramogų verslą vadybininkų atsirasdavo daug ir įvairių. Jis atskleidžia, kad kai kurie, kuriuos laikė draugais, jį apgaudinėdavo.
„Kai kas vogdavo iš manęs – buvo ir honorarą pavogę. Ne tik iš manęs, bet ir iš tam tikrų įmonių. Tokių dalykų aš negaliu iš naujo patirti ir netoleruoju. Iš manęs buvo pavogę tūkstančius. Nors man buvo gaila pinigų, skaudėjo labiau, nes aš galvojau, kad su tais žmonėmis esame draugai“, – nusivylimo neslepia atlikėjas.
Vis dėlto nepaisant sunkių momentų vyras sako šiuo metu tvirtai stovintis ant kojų. Tiesa, ne taip tvirtai, kad galėtų kurti šeimą, apie kurią dabar negalvoja.
„Dabar apie šeimą negalvoju. Turėjau santykius, kurie tęsėsi 7 metus. Po tų santykių aš ilgą laiką nedraugauju su mergina, bet po tų santykių iki šiol nenoriu juose būti. Bet aš esu laimingas, nes turiu gerų draugų“, – šypsosi vyras.
Paklaustas, ar vis dėlto nori vaikų, jis nedvejoja : „Iš tiesų, noriu mergaitės. Noriu ja rūpintis. Nors ir nežinau, ką reiškia meilė vaikui.“
„Noriu, kad tas žmogutis augtų šeimoje, kurioje viskas yra savo vietoje, – kalba jis. – Aš esu laimingas, bet manau, kad dar ne viską turiu savo vietoje.“
„Visiems labai įdomi tema yra mano plaukai“
Dainininkas taip pat atskleidžia ir dar kitą jo pusę. Daugelį metų jis kentė kitų užgauliojimus ir taikėsi su mintimi, kad ankstyvame amžiuje neteko plaukų. Tiesa, susitaikyti su plikimu jam pavyko – šiandien sako, kad kiekvienas turi priimti save tokį, koks jis yra.
„Man visada patiko mano plaukai ir jie, ko gero, buvo mano didžiausias kompleksas nuo pat jaunystės. Kai pradėjau plikti, supratau, kiek plaukai ir pati šukuosena priduoda pasitikėjimo savimi. Kai pradėjau nešioti tupetą, man labai daug vyrų rašė, tačiau labai atsargiai, kad nesužinotų kiti. Tai parodo, kad labai daug vyrų turi kompleksą dėl plaukų. Tačiau reikia priimti save tokį, koks esi“, – tikina jis.
Dabar vyras vis dažniau užsideda skrybėlę, nors sako, kad ir anksčiau ją mėgdavo dažnai dėvėti.
„Stilius niekada neišeina iš mados. O skrybėlę aš pradėjau nešioti dar prieš tai, kai pradėjau plikti. Tai buvo mano stiliaus dalis, bet po to tai pagalvojau, kad tai kaip tik slepia mano plikę“, – kalbėjo D. Šavrovas.
Vis dėlto susitaikyti su savo išvaizda, sako Dima, sunku. Plaukai, kaip ir kiekvienas mūsų bruožas, yra mūsų kūno dalis. Tad pasitikėjimo jie tikrai priduoda.
„Pirma buvo labai sunku susitaikyti su tuo, kad visai praplikau. Nenorėjau tuo tikėti. Nenorėjau, kad mano tėvo genai man persiduotų... Galvojau: kodėl ne mamos? – juokiasi jis. – Tačiau nieko nepadarysi. Bet aš su skrybėle tikrai nemiegu.“
Dalijasi patarimu
Savo plikę vyras bando slėpti ir koreguoti ne vien su skrybėlėmis, bet ir tupetais, yra išbandęs ir kraujo plazmo injekcijas, kurias leidosi į galvos odą. Tačiau tai – labai ilga ir skausminga procedūra, kurią iškęsti gali ne kiekvienas. Tačiau ir Sashai ji nebuvo tokia veiksminga. Todėl vyras verčiau rinkosi tupetus:
„Jei gali nešioti peruką ar pasidaryti plaukų persodinimo operaciją, tai kodėl gi ne? Jei tave tai daro laimingu, jei atrodo kokybiškai, tai nereikia to gėdytis. Dėl to gali grįžti pasitikėjimas savimi.“
Aišku, dėl praplikusios galvos ne visi vyrai ryžtasi imtis tam tikrų priemonių – tai vis dar yra stigma. Dima ir tuos vyrus supranta ir dalijasi patarimu:
„Aš dirbu pramogų pasaulyje ir mane supantys žmonės dažniausiai supranta mano problemą ir neteisia, jei aš ją bandau pataisyti. Tačiau yra ir vyrų iš mažesnių miestų, kurie susiduria su ta pačia problema ir dėl to daugelis reaguoja kitaip – kaip vyras gali būti su kažkokiu peruku ir panašiai. Tačiau tokia realybė.
Patarčiau tiesiog turėti savo nuomonę ir nekreipti dėmesio į kitus. Jei tau tai padeda ir jei dėl to jauties geriau, tai kodėl gi ne, niekas juk nesužinos, išskyrus pačius artimiausius žmones. Tikri draugai supranta.“
