„Žinau, kad nemaža dalis vasaros metu leidžia savo vaikus į stovyklas (nekalbu apie dienines stovyklas). Kaip ir per kiekvienas vasaros atostogas, aš savo dukrą leidžiu į ilgesnes vasaros stovyklas, vaikui tai tinka ir patinka. Nauji draugai, naujos bei įdomios pramogos, dainos, šokiai, užduotys ir t.t. Po kiekvienos stovyklos dukra (ir dukros draugės) grįždavo su geromis emocijomis bei gražiais žodžiais apie stovyklos vadovus. Bet šįkart dukra (ir kelios dukros draugės) grįžusios iš stovyklos „Verubė“ gražiais žodžiais apibūdino tik vykusias pramogas stovykloje. Ačiū už tai. Bet ne apie stovykloje dirbančius tam tikrus vadovus. Mano manymu, jie privalo rodyti teisingą elgesį vaikams, bet, kaip bebūtų gaila, mano (ir ne tik mano) vaikas iš tam tikrų vadovų (vardų neminėsiu) gavo netinkamą bendravimo pavydį. Vadovai pakelta intonacija keikėsi ant vaikų (iki tokio lygio, kad jie net pravirkdavo) ir nesprendė patyčių problemų. Buvo kalbėta su vadove, ji man žadėjo, kad su manimi susisieks kitas žmogus, bet, deja.... O gaila, nes, mano manymu, aš turėčiau žinoti, kaip buvo išspręsta ši susidariusi problema... Nors, manau, jog ji nebus išspręsta ir likę tie patys stovyklos darbuotojai toliau keiksnos vaikus, užuot padėdami jiems tobulėti ir gerai praleisti laiką stovykloje. Gražios likusios vasaros“, - socialinėje erdvėje skelbė S. Steikūnaitė.
S. Steikūnaitės dukra nenorėjo palikti stovyklos
Susisiekus su stovyklos „Verubė“ vyriausiuoju vadovu Mykolu Oginsku, šis tvirtino nepastebėjęs tokios situacijos. Paaiškino, kad ašarų čia būna neretai, tačiau visai dėl kitų priežasčių. „Vaikai stovykloje verkia dažnai. Mažieji vakare pasiilgsta mamų ir verkia. Tad su ašaromis mes susiduriame nuolat. Kalbant apie emocinį klimatą, vienas svarbiausių mūsų uždavinių yra jį kurti kuo malonesnį. Praėjusią savaitę turėjome labai gražią pamainą, kurioje ir buvo Skaistės dukra. Atvyko čia ir mergaičių iš globos namų, kurios buvo visiškai nekalbios. Mes labai stengėmės, kad visi būtų draugiški, tarpusavyje bendrautų. Savaitė baigėsi taip puikiai, kad visi vaikai išvažiuodami verkė. Taip pat ir Skaistės dukra išvažiavo verkdama, nes nenorėjo palikti stovyklos. Dėl to mane tikrai labai nustebino šie atgarsiai. Su vaikais bendraujame kaip draugai, tačiau tas bendravimas tikrai niekada nebūna piktas. Kai grupėje yra 20 vaikų ir norisi, kad visi viską girdėtų – kartais reikia švilpti ar garsiau kalbėti“, – paaiškino M. Oginskis.
Kalbėdamas apie patyčias, dėl kurių priekaištavo S. Steikūnaitės dukra Patricija, stovyklos vadovas tvirtino: „Stengiamės, kad jų nebūtų. Kai susirenka daug skirtingų vaikų į vieną grupę, mes pirmas dienas mokomės bendrauti tarpusavyje. Psichologinis smurtas yra tai, ko mes patys siekiame išvengti. Tad jo patys niekuomet nenaudojame“.
Vadovė – labiausiai patyrusi ir mylinti vaikus
Grupėje dirbantiems vadovams – nuo 20 iki 25 metų. Vyriausiasis vadovas, M. Oginskis, sako, kad darbuotojai atrenkami kuo atidžiau. „Į komandą renku žmones, kurie turi patirties darbe su jaunimu, neformaliu švietimu, o svarbiausia – myli vaikus. Mano nuomone, žmonės, kurie visus mokslo metus dirba mokykloje, vasarą yra pavargę. Juos samdytis būtų sudėtinga. Dėl to auginame savo komandą. Dalis vadovų yra buvę stovyklautojai, kurie puikiai pažįsta mūsų atmosferą. Dalis yra neformalaus švietimo specialistai, dirbę su vaikais, socialinio išsilavinimo atstovai. Kiekvieną vasarą vyksta vadovų mokymai, kuriuose paruošiame juos kiekvienai situacijai. Tad jie tikrai moka bendrauti su vaikais. Jeigu vadovas nemyli vaikų – jis pas mus nedirba. O tai pasimato per kelias dienas ir mes su juo atsisveikiname. Kalbant apie grupės, kurioje buvo Patricija, vadovę, ji yra viena geriausių ir labiausiai patyrusių. Ji yra išsprendusi ne vieną problemą, kilusią tarp vaikų. Kita vadovė – jaunesnė, gal mažiau patyrusi, tačiau irgi labai myli vaikus. Ir vaikai ją labai pamilo“, – tvirtino vyriausiasis „Verubės“ vadovas.
Vyras tvirtina, kad didžiausia problema yra ta, kad iš karto nesusisiekė su S. Steikūnaite: „Tiesiog nespėjame. Audros, karščiai – turime labai daug darbų. Kaime gyvendami mes neturime galimybės greitai komunikuoti. Kai kuriose vietose net telefoninio ryšio nėra. Taip pat sunku aiškintis situaciją, kuomet šalia nėra nukentėjusio vaiko. Kiek man yra žinoma, tai ne Patricija. Aš net nežinau, kas nukentėjo, nes nesulaukėme jokių atgarsių. Yra kaltinimas, tačiau nėra žinoma kuo esame kaltinami“.
Vadovas – pavyzdys
M. Oginskis tvirtina esantis tikras, kad keiksmai, kuriuos paminėjo S. Steikūnaitė, stovykloje neaidi. „Mes dirbame su vaikais ne vienerius metus ir žinome, kad esame pavyzdys. Net tokioje elementarioje situacijoje kaip kepurės nešiojimas karštą vasaros dieną. Jeigu vadovas nesideda kepurės, jis negali liepti vaikui jos dėtis vien dėl to, kad yra vadovas. Pirmiausia žiūrime savęs, paskui bendraujame su vaikais. Stengiamės, kad jie jaustųsi gerai, nenorime jų išmuštruoti. Mūsų stovykla skirta aktyviam laisvalaikiui. Vaikai daug laiko praleidžia gamtoje. Mes su jais žaidžiame, kalbamės, stengiamės, kad jiems būtų smagu. Tad dėl tokio atsiliepimo mums labai liūdna“, – paaiškino M. Oginskis.
S. Steikūnaitės dukra, anot vyriausiojo vadovo, čia atvyko pirmą kartą. Tačiau yra ne vienas vaikas, kuris į šią stovyklą atskuba vėl ir vėl. „Prie tos pačios grupės prisijungė keli vaikai, kurie jau šią vasarą yra buvę mūsų stovykloje. Tai rodo, kad vaikams čia patinka. Turime mergaičių, kurios čia atvažiuoja aštuonerius metus iš eilės. Reiškia, nuo mažos mergaitės iki paauglės. Jos atvažiuoja dėl to, kad mes čia turime šeimynišką atmosferą. Šeimoje būna visko, tačiau piktybiško – nieko. Mes norime gėrio. Neturėtume vaikų visai, jei kankintume“, – paaiškina pašnekovas.
