Būdama aštuoniolikos, išėjau iš tėvo namų, neturėjau kur eiti, mane priėmė geriausios draugės šeima. Baigiau mokyklą, nenorėjau būti našta svetimiems žmonėms, tad pradėjau keliauti, net nenorėdama.
Žinojau, kad svetimoje šalyje praleidusi tris mėnesius, galėsiu užsidirbti pragyvenimui ir nereikės mano draugės šeimai manęs maitinti Lietuvoje. Dirbant modeliu, agentūra skiria kišenpinigių, be abejo, tie kišenpinigiai yra maži, iš jų pragyventi sunku, bet visko yra išmokstama“, – atvirai kalba viena ryškiausių ir geriausiai apmokamų Lietuvos modelių Simona Starkutė.
Pokalbis su ja – šio šeštadienio „Stiliuje“ per LRT televiziją.
Jau daugiau nei penkiolika metų mados pasaulyje dirbanti Simona prisipažįsta niekada nesvajojusi apie modelio darbą. Sako, susiklostė tipinė istorija, kai dar būdama nepilnametė laiku ir vietoje atsidūrė modelių atrankoje, nes ten atlydėjo draugę. Tačiau agentai pastebėjo salės kampe stovinčią merginą, jos išskirtinius bruožus ir pakvietė į pokalbį. Lemtingas susitikimas pakeitė Simonos gyvenimą, nors lengva nebuvo ir teko išgyventi ne vieną lūžį.
Simona prisimena, kaip pirmą sykį su didžiausia baime išvyko į mados sostinę Milaną. Slėgė mintys apie vienatvę, ir nuvykusi į Italiją, mergina savęs ne kartą klausė, koks velnias ją ten nešė. „Aš išvažiavusi labai išgyvenau, ašaros nenudžiūdavo... Net agentūros savininkas, kadangi sutariau su jo tuometine drauge, vis bandydavo įvairiais būdais prablaškyti mane, tai ledų parnešdavo į modelių apartamentus, tai pasiimdavo mus kartu savaitgaliais į žirgyną pajodinėti. Bet jam nesisekė. Turbūt visą mėnesį verkdavau kiekvieną dieną ir prašydavau, jog mane išsiųstų atgal į Lietuvą“, – sako modelis.
Apie nematomą modelio darbo virtuvę, pavojus ir nesusipratimus Simona sako: „Prisimenu, vienos agentūros merginą kažkada rado stotyje tik su apatiniais. Tai vyksta, tai vyko anksčiau, tai vyksta ir dabar. Reikia save mokėti saugoti ir būti atsargiai mados industrijoje.“
Vis dėlto Simona dėkinga likimui už suteiktą galimybę dirbti modeliu. Skaudi praeitis ir darbas svetur privertė išmokti savarankiškumo ir suteikė daug naudingų pamokų. O prakalbusi apie gyvenimo lūžius, ji prisipažįsta – teko pereiti tikrą pragaro virtuvę: tėvų skyrybas, netikėtas mamos ir brolio mirtis. Tačiau malda ir pokalbis mintyse su mirusiais artimaisiais leido jai pakilti, nepasiduoti ir kabintis į gyvenimą.
„Esu religingas žmogus, taip, aš nevaikštau kiekvieną sekmadienį į bažnyčią, bet aš meldžiuosi kiekvieną vakarą. Aš tikiu labai stipriomis jėgomis, jog mano artimieji man labai padėjo ir padeda kiekvieną dieną. Turbūt mirtį dabar suprantu kitaip. Mirusias sielas suprantu kitaip, nejaučiu, jog mano amžinatilsį mama ar brolis nėra su manimi. Galbūt aš jų nematau, bet aš su jais kalbuosi, tariuosi. Išmoksti susigyventi su netektim“, – pasakoja Simona.
Simona atvira – šeima nėra jos siekiamybė. Prieš porą mėnesių išsiskyrusi su draugu, ji neneigia galėjusi ištekėti ir jau ne kartą sukurti šeimą. Bet apie santuoką ji mąsto netipiškai ir neketina būti priklausoma nuo kito žmogaus ir nepageidauja gyventi auksiniame narvelyje. Tiki, jog santuoka yra dvasinis tobulėjimas ir dviejų asmenybių augimas kartu.
„Dievas mato – nė vienas vyras nėra apmokėjęs mano buto kredito sąskaitų, ne vienas vyras nėra prisidėjęs prie mano mašinos pirkimo. Aš viską pati nusipirkau, labai sunkiai dirbau ir sau nieko neleidau, jokių atostogų, jokių vakarienių, aš visada sakydavau, jog man reikia prižiūrėti figūrą, tai vakarienę galima ir išbraukti. Aš sutaupydavau. Kai mano kolegės išleisdavo, tarkim, 30 svarų vakarienei, aš kiekvieną dieną tuos pinigus sutaupydavau. Tada nusipirkdavau gražesnį rūbelį ar pasitaupydavau buto paskolai“, – atvirai kalba Simona Starkutė.
Ir šiandien viena geriausiai apmokamų Lietuvos manekenių kruopščiai skaičiuoja pinigus. Prieš porą metų mergina sumąstė, kuo galėsianti užsiimti, kai sumažės modelio darbo siūlymų.
