„Manau, kad laisvė yra pasirinkimo meniu. Kuo didesnis, platesnis, kuo daugiau niuansų yra tuose pasirinkimuose [tuo geriau]. O ką atneša pasirinkimai? Laisvė atneša pasekmes. Tai reikia žinoti. Nėra bausmės, yra pasekmės“, – sako R. Zemkauskas.
– Ar yra buvę interviu, kuriuose jautėtės nepatogiai?
– Oi, daug kartų, žinoma.
– Dėl ko?
– Daugybė priežasčių: ne ta diena, ne tas žmogus, ne tas aš. Pavykusių interviu būna mažiau. Kai jų – tūkstančiai, be jokios abejonės, didesnė pusė bus laikytina nepavykusiais dėl pačių įvairiausių priežasčių. Paprastai jas analizuoju, perkratau galvoje, bet pasakyti, kad jos mane impregnuoja, apsaugo nuo ateities nesėkmių – negaliu. Ateityje gali būti kiti fenomenai, kiti dalykai, kitos priežastys.
– Gerąja prasme?
– Nežinau, ką reiškia save analizuoti gerąja prasme. Stengiesi būti objektyvus sau. Tik ar tai įmanoma? Tai – kaip ir klausimas – ar esi pajėgus sukurti interviu, kuris būti geresnis už tave patį? Atsakymą su studentais šiemet radome tokį – taip, nes pašnekovas yra geresnis už tave ir jis, švelniai tariant, – svarbus dalyvis.
– Sakytumėte, kad svarbiausias?
– Svarbiausias. Viena iš teorijų – interviu yra kontroliuojamas monologas.
– Jūs esate ir dėstytojas. Kaip jaučiatės Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) aplinkoje?
– Aš puikiai jaučiuosi universitete. Jo didžiulis privalumas, kad jis – labai interdiscipliniškas. Ten bendraujama tarp fakultetų, katedrų, žmonių. Gali laisvai plaukioti ir visur rasi, kas padės. Tai gali būti tik mano įspūdis. Negaliu kalbėti už kitus. Kalbu, ką jaučiu. Ten jaučiu supratimą, pagalbą, didžiulį intelektualinį potencialą ir laisvę.
Labai svarbus elementas – laisvas bendravimas. Yra noras, kaip suprantu, ugdyti laisvą žmogų. Esminis dalykas – universitetas skirtas tau, kaip asmenybei, o ne tam, kad susirastum darbą. Tam yra amatų mokykla, jeigu nori darbo.
Mėgstu žmonėms sakyti, kad aukštasis išsilavinimas parašytas ant kaktos. Jis matosi. Atsiprašau, kad kalbu kaip elitas ir tokiu būdu supykdžiau tuos, kurie nesiekia išsilavinimo. Tai nereiškia, kad manau, jog kiti blogesni. Tiesiog aš atpažįstu panašius į save.
– Papasakokit apie laisvę, kaip ją suvokiate?
– Laisvė yra pasirinkimo meniu. Kuo platesnis pasirinkimų spektras – nuo blogiausių iki geriausių –ir kuo daugiau jame niuansų, tuo esi laisvesnis. Jeigu tėra pasirinkimas tarp blogo ir blogiausio, žinoma, kad laisvės turi nedaug. Nors Viktoras Franklis kalba apie laisvę ir pačiomis žiauriausiomis sąlygomis, deja, negaliu apie tai pasakyti nė žodžio, nes apie tai neturiu nė menkiausio supratimo.
Kol kas manęs neapribojo nepagydoma liga, baisi nelaimė, apie laisvę galiu kalbėti šiek tiek laisviau (kad ir kaip paradoksaliai skambėtų šis mano sakinys). Manau, kad laisvė yra pasirinkimo meniu. Kuo didesnis, platesnis, kuo daugiau niuansų yra tuose pasirinkimuose [tuo geriau]. O ką atneša pasirinkimai? Laisvė atneša pasekmes. Tai reikia žinoti. Nėra bausmės, yra pasekmės.
– Ar Europoje pasirinkimo meniu didžiausias?
– Manau, kad taip. Manau, kad Europos etika tuo ir remiasi – pasirinkimų meniu ir atsakomybe už savo pasirinkimo atneštas pasekmes. Tai yra europietiškas mąstymas. Priešprieša iracionaliam mąstymui, kuriame teko nelaimė pagyventi jaunystėje, kur niekas už nieką neatsako ir visi pageidauja, kad jiems būtų kažkas duota už dyką.
– Jūsų paties frazė: „Yra labai baisių dalykų, bet vis tiek Europa nekariauja jau tiek laiko, kiek dar nėra nekariavusi, tai – stebuklas. Mes net neįsivaizduojame, kokia tai laimė.“ Greičiausiai galėtumėte ją pratęsti ir sutikti, kad gimti Europoje – visai nemaža privilegija.
– Taip, tai – privilegija. Todėl turiu pasakyti, kad teisingai elgiasi tie, kurie sako – mes privalome pasirūpinti kitais.
– Kas yra gimimas?
– Žmogaus patirtis vystosi laiptais. Kaupiasi nesąmoninga patirtis. Jos nejauti. Staiga vieną gražią dieną šast ir atsiduri ant kito laiptelio. Tai – mažas gimimas. Jis gali būti ir į vieną, ir į kitą pusę. Pavyzdžiui, po truputėlį silpsta akys. Atsibundi vieną rytą ir paaiškėja, kad negali skaityti be padidinamojo stiklo. Tai – tam tikras gimimas. Kitoks gimimas įvyksta, kai stengeisi, kaip aš sakau, graužei akmenį, bandei kažką padaryti ir vieną dieną viskas pasisuko tavaip, į tavo pusę, atėjo ta laimė. Tai – kitas, kitokios rūšies gimimas. Tokių gimimų būna daug. Atsiradimas pasaulyje – daug sudėtingiau, ir apie tai aš nieko nežinau. Žinau tik tiek, kad gimiau, ir žinau, kuo tai neišvengiamai gresia.
– Kalbėdamas su filosofu Algiu Mickūnu, užsiminėte, kad bijote mirties. Patikslinkite mane, jeigu galite, bet jis sakė – jūs neprisimenate, kaip gimėte, tai panašu, kad neprisiminsite, kaip mirsite.
– Gražiai sugalvota. Profesorius A. Mickūnas yra Rytų filosofijų adeptas, o rytuose mokoma gražiai apauginti lūžusią vietą raumenimis. Nepaisant to, esmė niekur nedingsta.
– Kokia esmė?
– Faktas, kad aš vis tiek bijau, kad ir kokiais konganais [konganas – Rytų filosofijoje – mokytojo mokiniui užduodamas klausimas – LRT.lt] visa tai būtų apipinta. [...]
– Panašu, kad buvote labai smalsus ir sugebėdavote pats vienas atrasti visą pasaulį [...]. Iš kur atsirado ši savybė?
– Nežinau. Tai – fantazija. Esu fantazuotojas. Aš ką nors įsivaizduoju. „Pasivaikščiojimus“ mačiau kaip viziją, vaizdą. Žinojau, kad tai turės veikti ir veikia, ir veiks. Pirmiausia ką nors įsivaizduoju. Vaizduotė yra mano darbo įrankis. Taip, man kartais užtenka pusės puslapio ir aš išskrendu. Atsiverčiu kokį nors Matsuo Basho ir išvažiuoju. Ką jis toliau rašo, aš nežinau, taigi negalėčiau jums atsiskaityti.
– Skaitote, bet mintimis jau esate kitur?
– Tai – nuolatinis mano skaitymo būdas. Aš taip skaitau. Dabar taip skaitau Zygmunto Baumano „Takią modernybę“ (angl. „Liquid modernity“). Lygiai taip pat – pradedi skaityti ir išvažiuoji. Nesvarbu, ką ten toliau Z. Baumanas rašo.
– Papasakokit apie susitikimą su Z. Baumanu.
– Jis man labai patiko. Jam sakau – gal pailsėkite, ką tik turėjote paskaitą, pavargote, tai gal pailsėkite, o tada padarysime interviu. Sako – tu ką, išprotėjai, man 90 metų, aš nuolat pavargęs. Žiūrint į jį, matosi – jis toks piktas ir įsižeidęs, kad reikės mirti. Galva puikiai veikia, bet kūnas nebe tas, nebeleidžia. Pirmą kartą mačiau tą trumpo, žmogiško gyvenimo apmaudą, žmogiškosios dramos apmaudą. Žmogus dar gali, yra visiems reikalingas, generuoja idėjas, jo galva puikiausiai veikia ir jis jaučia, kad kūnas jau nebe tas. Galas artėja. Jis tai deklaruoja tiesiai. Jis su apmaudu sako – tai tokios idėjos, bet aš jau jų įgyvendinimo nematysiu, tik jūs matysite. Man buvo toks stiprus šis šio žmogaus aspektas. Iš kiekvieno žmogaus pasiimi vis ką nors kitą.
– Greičiausiai tai ir pasiimi. Nebūtinai visą pokalbį.
– Žinoma. Iš Česlovo Milošo pasiėmiau vieną frazę. Tai jau vyko privačiame pokalbyje. Pradėjau jam skųstis – viskas blogai pas mus. (Kadangi buvau jaunas, tuo metu į viską žiūrėjau negatyviai – viskas buvo blogai. Kuo darausi senesnis, tuo man viskas geriau). Sakau – žinokit, blogai pas mus ir tas, ir anas. Jis numojo ranka ir sako – čia tik akimirkos baimės. Prieš mane sėdi vyras, kuris matė 100 metų pasaulio istorijos ir nemažą dalį tų įvykių išgyveno pats, ir sako – čia tik akimirkos baimės. Tai buvo pamoka man.
– Tos akimirkos praeina?
– Praeina. Nereikia jų smarkiai sureikšminti, bet vis tiek sureikšmini.
– Net ir dabar?
– Žinoma. Taigi kiekvieną rytą atsikeli ir vėl viskas iš naujo. Negali sakyti, kad atsikeli daug geresnis žmogus negu buvai vakar. Nieko panašaus. Aš atsikeliu toks pat, koks buvau penkerių metų: noriu mamos, noriu, kad būtų šilta, nereikėtų daug vargti, visi viską duotų, mane mylėtų, kad būtų viskas skanu, šviestų saulė ir galėčiau daug žaisti. Ar kas nors pasikeitė dabar?
– Kas Jums dabar yra žaidimas?
– Ir darbas turi tų elementų, kai jis nesukelia isterijos, kai esi nepervargęs ir kai gali pasidžiaugti. Dažniausiai tai – mintis. Džiaugiesi kaip vaikas, kad staiga į galvą šovė, įsirašai į savo mobilųjį telefoną (nes šiais laikais viskas į mobilų rašoma). Įsirašai sentenciją, kuri taip patinka, esi toks patenkintas, kad čia – tu: „Kodėl viskas taip trumpai? Todėl, kad niekada negana.“ Perskaitai ir pagalvoji – gerai šelmis sugalvojo. Tai, be abejo, – žaidimas.
– Kiek tokių šelmių Jumyse?
– Nieko, kol kas asmenybė nėra susidvejinusi ar susitrejinusi. Viskas gerai. Ten vyksta dialogai, bet jie yra visiškai normalūs. Manau, kad vidinis dialogas – normalus dalykas.
– Ar buvote kada nors arti išprotėjimo ribos?
– Žinoma. Daug kartų. Neatsimenu kas pasakė, kad kiekvienas save gerbiantis inteligentas turi tai patirti. Matyt, tai buvo atsidūsėjimas. Nežinai, kas yra ta riba. Tik atrodo, kad žinai. Bet taip, yra buvę, kad taip atrodė.
