Lapkričio vidury esame nuėję taip toli į rudenį, kad negalime įsivaizduoti kitokių vaizdų, kitokių orų ir ilgos, saulėtos dienos. Tiesa, saulutė dar gali sugrįžti, ridinėtis netoli horizonto ir nutvieksti žemę geltona rudens spalva. Tačiau net įvykus tokiam mažam stebuklui žinosime, kad jis - labai trumpas, kad rytoj diena bus dar trumpesnė, o visą naktį gali lyti lietus ar kristi šlapios snaigės.
Rudens drėgmė visai kitokia nei pavasario. Pavasarį nespėja nukristi paskutinis lietaus lašas, o saulutė jau džiovina takus, kelius, iš visų paviršių sunkia garą. Dabar drėgmė negaruoja, net ir menkas lietus gali purvynu paversti mūsų kelius, o dirvose sukurti seklius, bet plačius ežerus. Visą spalį lietaus beveik nebuvo, lapkričio pradžia jo gausa taip pat neprilygsta kitų metų lietums.
Todėl dėl drėgmės kiekio dirvožemyje specialistai nesutaria: vieni mano, kad viskas gerai, kad tokio drėgnumo pakanka, o kitiems atrodo, jog žemė yra sausoka, ir jeigu vandens horizontai nebus papildyti, jiems žiemą gali kilti problemų. Tos problemos yra tokios: jeigu dirvožemyje labai trūksta drėgmės, kai kurių vaismedžių šaknys gali iššalti, o taip pražūtų ir visi medžiai. Žinoma, tokie dalykai nutinka gana retai, tam būtinos ypatingos sąlygos, ypač sausringi metai. Šiemet tai tikrai negresia.
Po šią savaitę purslojusio ar šniokštavusio lietaus, po pirmų retų šlapių snaigių dar garsiau ėmė gurgėti upeliukai, sušniokštė upės. Iš pašalių gaunamas vanduo skuba į didesnę upelę, iš jos - dar didesnėn upėn. Žiūrime į tokį šėlsmą ir suprantame, kad upių sistema, kurią vadiname baseinais, gamtos sukurta labai tobulai. Čia viskas pasiskirsto tolygiai, kiekviena upė platina vingius, gilina dugną. Tiesa, šiandien daugelis mūsų senųjų upelių yra sudarkytos, paverstos melioraciniais grioviais. Gal kam ir gražu regėti tokį vaizdą, tačiau...
Atrodo, kad gali būti teisūs tie stebėtojai, kurie mato, kad toks upių niokojimas - kasmet vis pasireiškiančių netikėtų potvynių priežastis. Iš tikro - tie vandenys, kurie seniau susirinkdavo pelkėse, laukuose ir iš lėto upelėmis sruvendavo į didesnes upes, dabar grioviais nuteka labai sparčiai. Tokie vandenys, neribotai ir be kliūčių plūstantys į dideles upes, beregint “pakelia" jų lygį, pradeda semti laukus, miškus ir miestus. Tai dar sykį patvirtina: su gamta juokauti neverta, nes vargu ar rastume nors vieną pavyzdį, kur žmogus buvo protingesnis už gamtos prigimtį.
Srauniose upelėse vargu ar aptiksime ančių, kitų paukščių. Tačiau čia gyvena ir niekur nežada išsikraustyti ūdros, audinės ir bebrai. Ūdrą galima pamatyti tik vakare ar anksti rytą, kai ji su vandenyje sugauta žuvimi užsikaria ant akmens ir čia puotauja.
Aplinkui šniokščia ir gurga vanduo, pamanytum, kad žvėris turėtų mūsų nepajausti, neišgirsti. Kur tau! Vos sušmėžuosime tarp kranto medžių, ūdra ners srovėn ir pradings. Mes nematysime, kur ji išnirs atsikvėpti, kur pradings krante esančiame savo urve. Ūdros pėdsakų nerasime, tačiau čia pat, upės krante, aptiksime bebrų takus - jie juodi, kai kur pagilinti ir paversti mažais grioveliais. Tokie takai žvėreliams reikalingi maistui ir statybinėms medžiagoms transportuoti. Kol kas bebrai tebėra labai aktyvūs, dar nugraužia storus medžius, nuskabo jų šakas, o kamienus, susmulkinę mažesniais gabalais, parsineša į savo namus.
Žvalgomės vėsesnių orų. Jie tikrai sutrauks žemės paviršiuje esančią drėgmę, išdžiovins takus ir kelius. Tik upės ir upelės dar ilgai gurgės, nes jų jėgai sulaikyti reikia didelio šalčio ir tikros žiemos.
