Marius Repšys atlieka dviejų dukrų tėvo Vytauto vaidmenį. Filmo herojus atsiduria aklavietėje – praranda darbą, netenka žmonos pasitikėjimo ir palaikymo. Nesaugi aplinka, laisvalaikis kieme su draugais, buitinės išgertuvės, nauja simpatija, smurtas – vyras klimpsta gilyn. Jo svajonėse – mechaniko darbas. Deja, koją kiša abejotini darbdavių reikalavimai.
Po filmo premjeros kino salėje sutiktas aktorius Rokas Petrauskas prisipažino, kad M. Repšio įkūnytas personažas jam pažįstamas. Radviliškio rajone, Aukštelkų kaime užaugęs aktorius patikino: „Toks gyvenimas visada buvo šalia. Mačiau tuos žmones. Kai kurie gerdavo, nes linksma arba „nėra ką veikti”, kai kurie – išvis degradavę“.
R. Petrauskui ir pačiam jau antrąjį sezoną iš eilės tenka atsidurti panašiame amplua. Sportiniu kostiumu apsitaisęs jaunuolis vardu Ryčka seriale „Moterys meluoja geriau“ remontuoja automobilius bei kartu su kitais auksarankiais svaiginasi naminuke. Ir jų pašnekesiai toli gražu neprimena bohemiškų pasvarstymų apie knygas, filmus ar keliones.
„Tiek Mariaus kurtas personažas, tiek mano Ryčka yra iš periferijos. Tačiau net ir mažuose miesteliuose yra šviesulių, kurie bando kažką kurti kitų labui. Manau, kad iš tokių reikia mokytis, o ne iš Ryčkos ar Vytauto. Šiame filme paliesta didžiumos problema. Jeigu gyveni Vilniaus centre, to nematai. Atrodo, kad supa vien stilingi drabužiai, gražios reklamos ir spindesys. Užtenka užsukti į rajoną ir praregi kitomis akimis“, – pastebi pašnekovas.
- Ar vis dar tenka grįžus namo į Aukštelkus išvysti tą sūrią realybę?
- Vis rečiau. Tačiau dažniausiai tik aplankau tėvus ir lekiu atgal namo.
- Minėjote, kad augant mažame miestelyje jus supo sudėtinga aplinka. Tačiau pasirinkote kur kas meniškesnę specialybę nei filmo „Šventasis“ herojus ar jūsų kuriamas personažas Ryčka. Kada jus patraukė aktorystė?
- Nuo vaikystės lydėjo vidinis noras būti aktoriumi. Pamenu, prisižiūrėjęs filmų vienas kur nors virtuvėje mėgindavau atkartoti personažus. Įsivaizduodavau, kad esu savo ofise ar laukiniame salūne. Tačiau rimtai sprendimą tapti aktoriumi priėmiau vienuoliktoje – dvyliktoje klasėje. Aišku, tik įstojęs į akademiją supratau, kas iš tiesų yra tas „aktorinis“. Sužinojau, kad lavinsim savo kūną, balsą ir protą – ruošim save teatrui, nes kino Lietuvoje mažai. O man visada imponavo kinas, nes augau kaimelyje, teatro mačiau mažai. Taigi televizorius ir per jį rodomi filmai formavo mano suvokimą apie aktorystę. Bet dabar vaidinu ir teatre, ir serialuose, ir filmuose.
- Kaip artimieji reagavo į sprendimą tapti aktoriumi?
- Labiausiai prisimenu mamos frazę. Ji sakė – „Tu negalvok, kad aktoriai nieko neveikia ir tik geria“. Nesupratau, kodėl sulaukiau tokio komentaro. Niekada nebuvau nei bohemietis, nei girtuoklis, reikės būtinai jos paklausti ką ji tada man norėjo pasakyti. Bet šiaip visi palaikė, drąsino. Aišku, buvo klausiančių, iš ko žadu pragyventi.
- O pats nesibaiminote pasinerti į aktorystę?
- Ne, nes nežinojau, kas laukia. Maniau, kad iš karto vaidinsiu, kursiu, veiksiu, būsiu toks aktorius kokius mačiau ekranuose. Nesitikėjau, kad šešias dienas per savaitę nuo 8:00 iki 23:00 reikės arti akademijoje, ir taip keturis metus. Ir dar magistras...
- Dažniausiai girdime aktorių skundus dėl algų. Ar tikrai būtent tai labiausiai neramina?
- Matote, aš neturiu etato, nepriklausau jokiam teatrui, neturiu jokių socialinių garantijų. Kartais būna, kad tu du ar tris mėnesius neturi nieko – nei spektaklių, nei filmavimų, nei renginių. Tu tiesiog lauki. Eini, siūlaisi, kalbi su režisieriais ir vis tiek nežinai, kas laukia. Gerai, kai atsiranda kažkoks filmavimas, kuris tau garantuoja darbą pusei metų į priekį. Bet būna tokių etapų, kai nežinai, ką veiksi už mėnesio. Turiu žmoną, mažą vaiką, todėl neturėti mėnesio plano – praraja. Ateina tokie etapai. Todėl aktoriaus profesija kartais gali pasirodyti baisi. Visi norėtų vaidinti pas Koršunovą, Nekrošių ar geruose filmuose, džiaugtis „gervėmis“ ir „kryžiais”. Tačiau kartais tenka susidurti su realybe.
- Kaip manote, ko jums pačiam dar trūksta iki Oskaro Koršunovo teatro?
- Gal sėkmės. Gal atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu. Tačiau aš nesu iš tų, kurie dažnai lankosi pramogų pasaulio atstovų vakarėliuose. Gal man ir trūksta to, kad nepasirodau, nesusipažįstu. Kaip sako, jei netepsi – nevažiuosi. Man mieliau grįžti namo ir leisti laiką su šeima, pažiūrėti gerą filmą, paskaityti.
- Užsiminėte apie etapus, kuomet aktorius neturi darbinės veiklos. Ką tuo metu veikiate?
- Labai mėgstu knygas. Kai turiu laisvo laiko – skaitau. Aišku, dar mūsų vaikas mažas, tad jam reikia labai daug dėmesio. Šiaip skaitau, žiūriu filmus, mėgstu žaisti krepšinį, futbolą. Bandau pasimiršti apie tą prarają. Nes sekantis žingsnis po tuštumos – depresija. O tai – labai sunki liga, su kuria geriau nejuokauti.
- Ar yra tekę prie to priartėti?
- Sirgti depresija – ne. Aišku, yra tekę patirti didžiulę baimę, nežinomybę, tada pradedi abejoti savo jėgomis, savo ateitimi. Tokiais atvejais labiausiai gelbsti artimieji, žmonės, bendravimas.
- Ar tarp jus supančių meno žmonių ši liga – dažnas reiškinys?
- Menininkai jautrūs viskam – supančiai aplinkai, žmonėms, medžiagai, kurią perskaito. Kartais labai stipriai išgyvename spektaklius, kuriuose vaidiname. Tiek save išdraskome, nes per spektaklius išgyveni tiek, kiek per mėnesį neišgyventum – išsiskiri, išžudai savo šeimą, nužudai save. Tada reikia atgalinių procesų, kurie padėtų atsigauti. Tik vieni važiuoja į SPA, o kiti svaiginasi alkoholiu ir tai dar labiau gramzdina. Man pačiam buvo toks etapas... Per trisdešimt dienų vaidinau po aštuoniolika spektaklių. Dar koncertai, repeticijos. Ir tai tęsėsi tris mėnesius – jokios laisvos dienos. Po to visą savaitę įnikau į alkoholį, nes galvojau kad taip atsigausiu, o tai tik dar labiau pablogino situaciją. Niekam to nelinkėčiau. Kaip tik po pasirodymų reikia save „išsivalyti“. Ir svarbiausia mylėto savo artimą
