Nesuprantu kodėl teksto iki galo nepaėmė...Tiesiog kalbėjau apie iškamšą, gale, na ir kad buvo pasakyta džiaugsimngai, kad, - "atsikratėme visuo tuo"
Na aš taip ir suprantu atsikratė manimi, tik manęs iškamsą paliko. Va, toks tas ir gerumas. Tiesiog matyt iškamšos, mielesnės. Atsikratyti mat manimi reikėjo, kad iš manęs miela iškamša būtų telikusi, tik tiek tų poreikių...
Na taip ir supratau, be galo aiškiai.
Jie man su manimi kovojo. Taip taip, nes jų nuomone mat reikėjo visuo tuo atsikratyti....tik pamanykit. Ir kai kažkokia visai bevertė iškamša liko jie galų gale atsipūtė, nes mat jų nuomone būtent tai ir turėjo būti. Dabar aš bent tinkama, - skaitosi. Va iškamša tinkama ir suprantama...
O va žmogus tai netinkamas buvo, nes , matai, visuo tuo žūt būt atsikratyti reikėjo. Kokia nelaimė.
Tiesiog tikiu dievu, nes tokie visiokiausi dalykai dedasi ir visai prieš logiką ir prieš supratimą einantys kad tikrai tikiu dievu. Jei nėroa logikos žmonių tarpe tai tikrai tikrai tikrai yra dievas. Jis tikrai yra. Tai absoliutus įrodymas.
Iškamša mielesnė. Tik pamanyk...
Na ir kuo prasta ta mano gyvastis, kad visuo tuo reikėjo atsikratyti? Ir sau, tik, iškamšą pasilikti.
Atsikratė jie mat visuo tuo. Kokia pergalė nereali. na tikrai. Jaučiu ant savęs tos pergalės padarinius. Na tikrai būta pergalės ir kovos. Na tikrai...
Jie atsikratė, mat visuo tuo
Koks siaubas!
Iškamšą paliko ir didžiuojasi, didžiuojasi, savo darbais, nes mat, su manimi buvo labai sunku kovoti ir aš, mat , buvau kažkas tai tokio, - "Visa tai", - kuo žūt būt reikėjo atsikratyti.
O dabar didžiuojasi, turėdami iškamšą. Alio! Aš juk mirusi! Iš manęs iškamšą tepalikote! Nesuprantu, kuo čia taip didžiuotis!

Tai jooo...turėjau nuolat būti toje medidacinėje būsenoje. Tiesiog yra žmonių, kurie daugiau jau nebemoka kentėti ir jiems yra labai pernelyg sunku derintis prie tų normaliųjų ( vežikų...na normalūs, normalūs). Na noralieji tikri vežikai, na ir jiems tikrai, tai nesuprantama, kad yra imama būti visiška lunateike( meditate per gyvenimą ) ir viskas. Nes, galų gale ten mūsų pasaulis....Jis jau nebe čia, - o ten. Jei čia kenčiama, tai tik iš pagarbos artimiesiems...Kad artimiesiems galbūt, per daug sunku, tai psichiškai suprasti, todėl būtina, prie jų derintis, ir apsimesti nusileidusia ant žemės, na ir daug kitų reakcijų turinčia, nors mes, ne tik medituoti mokame( tiksliau mums tai visas gyvenimas o ne tik užėjimas), bet ir apsimesti normaliais. Tiesiog, yra žinomi, na tam tikri dirbtini mygtukai ir tai sužadinama ( na jei reikia jums pataikauti ir pasimesti normaliais tai be galo be galo dirbtinai daroma, tikrai, nes kas nėra natūralus stovis tas yra dirbtinas, kad tik normaliesiems įtikti, jei kitka imkim jiems psichiškai nepakeliama nesuvokiama ir neiškenčiama ( net nesuprantu kodėl, juokinga, ne jau negalima tiesiog gyventi?...))...bet tai, mums dirbtina, tai kas jums natūralu. O jūs galbūt medituojate, dirbtinai, o tai mums natūralu ( na mums galbūt absoliučiai savame išaina tai ir net ten jokių lotusožiedų nereikia...). Be to, išsiskirti ( nebūti, panašiems) yra gerai, nebūtina vienas kito kankinti, vient dėl to, kad patys kažko nesuprantame. Kažkodėl tai, galvojame, kad, gali būti, tik tai, ką suprantame. Na toks jausmas man susidarė ir tikrai labai stiprus jausmas susidarė. kad turi būti tik tai kas jums arba tiksliau tiems paprastiesiems suprantama. Kai tik jie ima kažko tai nesuprasti, tada galvoja , kad žūt būt reikia pagal save auklėti, t.y. kankinti. Nes mes iš kitur, o tas vertimas būti būtent jaisiais ir elgtis tik taip kaip jų protas subega išnešti, o kas jūjų protui jau per daug tai netinkama ir negalima būti savimi, na tai.... Tai va...
Šiaip turėjau būti toje savo meditacinėje būsenoje ir tėvai visai be reikalo pergyveno kad atseit tokios manęs pasaulis būtų nepriėmęs. Jiems be reikalo atrodo kad psichė ir šiaip tipo normali yra kur kas priimtinesnė ar kad net daunė kurkas priimtinesnė, nei na ta, tiesiog be perstojo medituojanti( lunatikė, bet nevaikštanti per miegus...)) ir į tam tikrą anteną ir realiją nesugebanti įsijungti. Juk visatos nepertvarkysiu. Ir dar nepertvarkysiu viet dėl to kad kažkas tai yra ribotas. Na ir dėl to kad jam kažkokios tai realijos atrodo normalios ir t.t. na daug su gyvūnais ir šunimis bendravęs, bei senovės istorija be to armjoje buvęs, tai "viską žino". Šiaip netgi yra tokių žmonių, kuriuos galėčiau pateikti kaip pavyzdžius, - va tokių yra, va tokių ir jogų. Na deja, joooo, jie tiesiog šiek tiek skiriasi...kai jie medituoja, tai tiesiog sėdi, lotoso žiedo pavidalo, na ir nedaro nuo ryto iki vakaro ar ištisai per gyvenimą. Na, tada, vėl imtų mane normuoti ir verstų žiūrėti į normas ir save laužyti. Na visad , tipo, reikia prisiderinti prie kitų ir ne duok dieve, tapsi visiška lunatike einančia per gyvenimą. Galų gale jei aš nebijau,, - tai sakau, gal jau ssipažinau su tuo reiškiniu. Man kurkas pavojingiau būtent elgtis kaip kiti o ne tai kaip elgtis kaip kad ir elgčiausi. man pavojinga tik tai, - legtis kaip kiti. tai tiesiog vaikštinėjimasis bedugnės kraštais. iš vienos pusės nieko nėra iš iš kitos pusės nieko nėra ir vistiek sau eini. O savo meditaciniame pasaulyje tikrai išsikrapštyčiau. o jei per upę nėra tilto tas tiltas pats nusitiestų ir pereičiau per jį. štai kas yra tas ramybės ir meditacijis pasaulis. tai absuliučios galimybės ir niekas nestabdo. o jei koks žmogelis sustabdytų irgi visai nebaisu na ir normalu kad žmogelis žiūri stebisi analizuoja tiesiog nrmalu. Tiesiog nesitikėjaukad tas žmogelis ir stebėtojas bus tėvas. Nes tai buvo skaučiausia mano tema, nes mano smegenys irgi ribotos ir ties ta vieta jau nebesuprantu. Vat būtent ties ta vieta jau nebesuprantu. Na juk ir visiems būna kad kažko tai nebesupranta arba begalybė arba traukiniai 9 baltieji arkliai ir t.t. todėl , paprastai to vengiama jei tik įmanoma ir kiekvienas stengiasi pasinerti tik į jam suprantamus ir priimtinus ir patogius dalykus ir viskas. traukiniai rieda rieda rieda, ir nereikia norėti kad viskas būtų supratntama. gal balionui irgi nesuprantame ta vienta per kurią jis yra suristas ir galima timptelėjus atrišti ir oras išsileidžia... Tiesiog smulkintis nėra kur ir nėra prasmės ir galaktikos ir tos turi savo kraštus ir pabaigas ir toliau nesitesia. Visas būna kažkoks tai kraštas. Imime nesuprantamiausia gali būti iš vis kaip gimstama ir į tai nesinori ten labai gilintis galų gale nėra prasmės. O kam? Tik tam įrodyti kad būnžvau teisi? nereikia tos teisybės.. šiaip ieškant visad galima rasti tą teisybę ir save padaryti teisia, nu bet nereikia tos teisybės ir vikas nereikia jos. galų gale gimėme tam kad gyventi, o ne tam kad ieškotume teisybės. Jei užsiimama visokiomis intrigomis ar teisybių paieškomis kieno teisybė ar didesnė ar smulkesnė na tada iš vis net nėra laiko kada gyventi. Nes ta proto presme na tikrai, kalima kruštis kruštis iki begalybės ir jei vienas nepervargsta tai ir kitas nepervargsta, nu bet kam to reikia? Jam tipo to reikėjo? Jis tik kalbėjo ir nemokėjo kalbėti ko jam reikėjo galų gale galbūt jis tik žodžių apvalkalas o nuėmus visus žodžius matytūsi pagrindas ir kiti visai kiti jo poreikia gyvenimiškieji ir viskas. Tiesiog kai žmogus naudojasi žodžiais jis trupytį nusišneka, nes žodis ginklas kardas ir visi taip yra išmokyti daryti ir kartais tikrai viską užmiršta gimdami kažkokią tai savo kruplelytę tiesos žodžiais ima ...( buvo nuimtas tekstas...)

Na tai tokia esmė ir yra. Kad baisiausia žinoti kas vyksta. Tiesiog kad mano aplinka visad bus pilna būtent isterijos( nors manęs pačios ir niekas nepultų, bet aplink mane kaip kad ir formuodavosi taip ir formuotūsi vient isterijos ir niekas nepasikeistų, kad ir kur benueičiau...), nes tokie energetiniai strautai aplink mane sukasi. Kol megstinukas nėra išbaigtas, ta prasme, kol nėra to lemtingo mazgelio, tol tie eneretiniai srautai, aplink man,e bus būtent isteriniai. Ir kai tik žmonės papuola į mano aplinką, jie iškart nuoširdžiai ima isterikuoti, manydami, kad tai tikrai jų pačių nuosavos nuotaikos ir t.t. ( nors aš žinau, kad tai ne tiesa, jie tiesiog į tam tikro poveikio zoną papuola...). Tad žinoma, laukiu, kada tas mazgelis užsidės, kad ir kiek ten tų laukimo metų benepraeitų. Ir kai užsidės tas lemtingasis mazgelis, va tada mano aplinkos poveikio zona pasikies, - ji taps visiškos ramybės ir harmojijos zona. Net ir pačiai tada gera ir smagu. Bus. Matai tenka viską žinoti ir vistiek kentėti. NES LAIMĖ PER ANKSTI NEATEINA, JI ATEINA TIK SAVU LAIKU...kaip ir mazgas...
Kaip matyti, kad ir iš trumputės mano patirties evoliucijos keliu mes visada be galo sunkiai eidavome ir einame. Tai tiesiog toks be galo sunkus kabinimasis į evoliuciją. Atrodo kad jau viskas tvarkoje jau turėjo būti. Bet yra tam tikros sąlygos, reikia tų sąlygų išlaukti, kad galėtumei evoliucionuoti. Viskas paremta išlaukimu. Kai išlauki, taip sakant sustvarkai, tada jau visai be jokių trukdžių nuoširdžiai ir net begalo dideliu greičiu gali vystytis. tada tampa viskas įmanoma ir prieinama. Tas evoliucionavimas be galo sunkus, netgi sakyčiau tikras pasiaukojimas. Iš kitos pusės, būtų galima nieko nenorėti tiesiog sužvėrėti suvelnėti ir tenkintis tuo kas yra. Na tiesiog be galo sužvėrėti būtų galima ir tiesiog tenkintis. Bet jei yra turima tikra siela, ji visad pasakys , kad ne. Sielos balsas yra ir jis sako: NESVARBU KAIP KENTĖTI, VYSTYTIS, PASIRINKIMAS...Galima tonas smarvės ir tikrų tikriausio mešlo ir šiai visokiausių atmatų rūšis atkentėti. Galima atkentėti baisiausias smarves, siela veda ir sako, - tavo pasirinkimas vystytis, tai tavo kelias, dėl to kelio iškentėsi ir tą nebūtį tą pražutį, kurioje dabartės glūdi. Perkentėsi. Nes žinai vardan ko kenti...

vienu žodžiu yra be galo stiprūs energetiniai starutai ir kolkas tesu tik kaip ne iki galo numegstas megstinis. Na bent paskutinis mažgas neuždėtas, bet ir tai yra be galo didelis kliuvinys, nes būtent per tą vietą, per kurią dar nėra uždėtas mažgas, galima išsiardyti( na pati kaip po megstinis imčiai ir isiardyčiau; be galo reikalingas tas paskuinis mazgas...). Visos teorijos nuvedė tik link to, kad yra tokia Arizona, kad virš to šviečia galtonas rutulys. Na gerai. Robbie Williamsas su savo draugais ateiviais visa tai išaiškino.
Bet be galo nepatogu ir nemalonu būti tokiai neišbaigtai. kai visa tai jau turėjo būti, bet to užbaigtinumo nėra. Ir tą užbaigtinumą gali duoti man tiktais vieno žmogaus iškeliavimas. Šiaip gyvybę gerbiu ir jei gimiau, žinau kad privalau laukti savo senatvės ir galų gale sulaikti kada gausiu tą paskutinį mazgą, - tai reikštų kad galų gale iš tiesų tapau gyva. Nes būti be mazgo reiškia būti dar negyva. Tad realiai esu negyva o kas yra negyvas tas yra ant neįtikėtino pažeidžiamumo ribos. Visokie šurmuliai ir visokios žmonių isterijos be galo be galo žudo O aplinkui matau vient tik isterijas. o jei jau turėčiau tą paskutinį mazgą, tai aplink mane daugiau nebebūtų jokių isterijų ir jokių isterijkuojančių žmonių.Aplink mane būtų ramybė. Nes būčiau buvusi užbaigtas megstinis. Bet kadangi esu neišbaigtas megstinis, dėl to tenka kentėti baisias aplinkinių isterijas. na gal jie su manimi ir nesipyskta , bet tarpusavyje be perstojo be perstojo ir gal net milijonus kartų per dieną įsiplieskia. Ir žinau kas čia kaltas. Ogi mano( kaip po megstinio) neužbaigtinumas. Jei būčiau išbaigta, nebūtų isterijų... Tenka viską žinoti ir tenka nepaisant visko kentėti tą beprasmybę. kai viską žinai, bet deja tenka tik laukti to laiko, kada ateis šventa ramybė, vient dėl to kaip kaipo toks kaip megstinis, vieną kartą būsiu išbaigta( padėtas mazgas). Kol mazgo nėra, tol yra baisios isterijos ir panikos aplinkui. Kažkoks tai be perstojo blaškymasis, blaškymasis ir blaškymasis. tampymasis tampymasis tampymaiss toks besiblaškantis ir pastovus. jei sukundei nurimsta kas nors tai tik tam kad vėl eilinį kartą jau šiek tiek iš kitokios pozicijos imtų siutintis ir siutintis. Suprantu dėl ko visos tos isterijos vyksta. kol būsiu neišbaigta, deja, tai teks man ir kentėti. tai teks beprasmiškai skausmingai ir ilgai kentėti....O kai tapsiu ižbaigta iškart šventai bus galima atsikvėpti ir iškart nusistovės tiesiog visiška, - ramybė... Toks tas gyvenimas. Tenka viską žinoti, bet deja nieko nedaryti tik laukti. ir kentėti tas baisias aplinkines isterijas. O va jei būčiau jau dabartės išbaigta, nereiktų jokių tų isterijų iš vis kentėtų, nes dingtų ir praniktų( na jau bent iš mano aplinkos), bet kokios isterijos. Kur tik eičiau ten tik ir tepranyktų isterijos. O dabar viskas atbulai. Kur tik beeinu ten ir kaip štikis vis ir nuolat įsiplieskia vient tik isterijos. Iš pažiūros be galo smulkios ir nereikšmingos bet visi aplinkui save labai nuoširdžiai isterikuoja, kad ir dėl be galo menkos ir mažos dulkės lyg ta dulkelė na jau tokia pasaulio bamba būtųų ir t.t. ir t.t. visur isterijos plieskiasi. O va, jei būčiau išbaigta... Žinoti ir nieko negaliėti padaryti ir yra didžiausias skausmas. be to tas žinojimas ir niekoa negalėjimas padaryti gali bendroje sumoje būti ir keturiasdešimt metų. va tiek metų skausmo gali būti. O va kai man paskutinis mazgas bus padėtas, iškart atsidursiu ten, kur visad ir turėjau būti, - visiškoje ramybėje ir visa kas šalia manęs yra, nurims ir pamirš bet kokias isterijas. Iš vis, pamirš, kad kažkada praeityje isterikuodavo. Tiesiog tai iš žmonių atminties bus išbraukta ir ištrinta ir jie tiesiog manįs, kad visad tokie geručiai ir ramučiai buvo. Argi kitaip galėjo būti? ;)

Ai, dabar supratau d4l to geltonojo rutulio. Vadinasi Robbie Williamsas pasakė, kad kai tik jis užsideda pasiklausyti būtent savo Arizonos muzikos, jis išvysta milžinišką( spindoliuojantį rutulį( na jis viską vadina ateiviais, kad žmonėms per daug nesupudrinti smegenų). Be to, prisimenu, savo istoriją. Gerai, esu iki pat kaulo smegenų užkietėjusi juodukė( bet juoda nuolat virsta balta ir balta virsta nuolat juoda, tai tiesiog pastovus ištisinis judėjimas, bet tai vistiek juoda))( mano rutulys juodasis). Be to vieną kartą man teko išklausyti pamokslo( na tikrai ne žmonės man tai aiškino...argi žmonių na kaip po tokių konkrečių, labai rimtai klausyčiausi, jie gi ašiniai...), kad kai man bus be galo blogai ir kai aplink mane bus be galo daug splavų( na splavos ( tiksliau žmonės) tarpusavyje nuolat mušasi kivirčijasi ir t.t. ir tikai gali būti kad neturėsiu visiškai jokios kitos išeities, kad tie visi besikivirčyjantys žmonės ims vis artėti ir artėti ir tiesiogine prasme būtent man lipti ant galvos, o aš pervargusi, nuo nuolatinių žmonių kivirčų, jau nė nepajiegsiu kažkur tai nuo žmonių bėgti ir t.t.; tada turiu susirūpinti ir stebėti būtent geltoną spalvą, - kur ji yra. Tai mane išgelbės( na mane buvo perspėję, kai man bus labai blogai kad orientuočiausi į galtoną). |Na ir pasivarčius po pasaulį ir peržiūrėjus visas naujienas, taip ir gaunasi, tai, - ARIZONA( o jau buvau ėmusi galboti apie Bermudus, bet galiu nusiraminti, vienu žodžiu, tai ne Bermudai o Arizona. Viskas aišku, kaip čiki piki. Būsiu išgelbėta Arizonos( nuo besikivirčijančių žmogeliukų,nes tikrai žinau kad yra ir tikras pasaulis ir visiškai be kivirčų, aš jums sakau, žinau ya tas tikras pasaulis)! Ačiū tau Robbie Williamsai ir tavo visiems ateiviams draugams.! Nepamiršiu pamokymo!

Be to jis gyvenimo per kvaišalus nesusižlugtys. Netikiu kad bendaujantis su ateiviais žmogus susižlgdytų. Tokiems lemta kilti. Tie, va, ašiniai žmonės, normalūs žmonės, va tokie tai save tikrai gali labai lengvai susižlugdyti, jei jau pradėjo save žlugdyti. O bendraujantis su ateiviais, moka ir smukti ir kilti... Tai jau tikrai. Šiaip jaučiu neapsakomą alergiją ir nenumaldomą ašiniams žmonėms. Žinau kad verčiau karste su supuvusiu numirėliu miegočiau nei su ašiniu bendraučiau. O Robbie Williamsą be galo gerbiu. Be to vienoje jo dainoje, kai jis ją užtraukė, tiesiog pati savimi jaučiausi ir net nesuvokiau kas darosi buvo tik mintis, - betgi tai aš, tai aš tai aš ir klausiausi ir atodė kad tai tikrai aš dainuoju o ne kas kita; paskui įsiklausiau , na į padardę to daininko kas tai per ir išaiškėjo, kad ir ta daina irgi būtent Robbie Williamso. Jis moka perteikti mano nuotaikas( na tai kas kad esu mergina, nieko tei nereiškia, tiesiogneapsakomai sujaudino, mane kad jis surado tikrą mano sielą ir uždainavo būtent manimi( na tas pam pam pamparam pam pam pam( rašo tipo boom bomm bomm, bet iš tiesų tai yra pam pam pamram pam pam pam... )Na suprantat...) Tai vos aukštelninka neapvirtau, kaip gerai žmogus gali suprasti sielą ir būtent sielą užžtraukti. Tai aš ir viskas( joje jo dainoje...Be to dar viena jo jaudinanti daina buvo, bet kolkas nepamenu, reiktų šiaip perklausyti... Vienu žodžiu kad ir kiak, be tų aplinkybių prasmių būtų ir bebūtų, Robbie Williamsas yra viršūnė ir tik tai a žnau. Kiti strakalioja strakialioja, bet tikrai taip stipriai kaip aš jo nedagerbia. Aš vistiek jį gerbiu labiausiai, o kiti tik strakalioja. Va taip.

Na be aplinkibių ir šsukinėjimų trumpai tariant is yra tikas šaunuolis. Be to tiki tais jo ateiviais. Ir man nesvarbu kad kiti ašiniai žmonės tiki tik savo ašimis, tai natūralu( ašys visa galvoja kur gauti darbo, todėl, rodo tik save ir siūlo tik save, aiškindamos, kad visas kitas pasaulis blogas, lyg amžini įsidabintojėliai, kokie). Be to, tokie bendraujantys su ateiviais mėgsta prisiminti, kad jaučiasi lietuviais. Įdomu ir kada Robbie Williamsas pasijaus kitataučiu ir būtent lietuviu. O gal to ir nesakys. Bet jis keistuolis, dėl to ir šaunuolis. Be galo gerbiu jo keistumus.

iškilus žmogus, derėt neabejotų,

GERAS DAININKAS, BUVOM JO KONCERTE BERLYNE.
DUOK DIEVE,KAD NESUSIZLUGDYTU GYVENIMO PER TUOS KVAISALUS

tas tai niekada nesuaugs