Savo 37-ąjį gimtadienį menininkai, broliai Gataveckai, augę vaikų namuose, minėjo vasario 26-ąją. Tik šįkart gimtadienis jiems nebuvo laikas linksmybėms – tai buvo rimties metas, skirtas mintimis pasiekti tuos, kurie šiuo metu gyvena baimėje.
„Nuotaikos švęsti visai nebuvo, buvo labai niūrios dienos. Jau draugams esu sakęs, kad tai pats niūriausias gimtadienis per visą mano gyvenimą. Todėl pasiūliau facebook draugams, kad vietoj to, kad siųstų man linkėjimus, siųstų paramą „Blue/Yellow“ organizacijai – tai man bus geriausia dovana. O mes su broliu ir draugu Pauliumi, kurio gimtadienis tą pačią dieną, nuėjome į restoraną pavalgyti. Kartu aptarėme Ukrainos įvykius – tikrai nebuvo linksma, nes mintys sukosi apie Ukrainos žmones“, – apie kitokį gimtadienį pasakoja Remigijus.
Jis tikina, kad mes, lietuviai, turėtume patys labai gerai suprasti ir užjausti brolius ukrainiečius. Juk ne taip seniai po mūsų žemę važinėjo tokie patys tankai, kurie dabar traiško Ukrainos šaligatvius ir lieja nekaltų žmonų kraują.
„Kol tu nesi ten, atrodo, kad kažkur toli tas karas vyksta. O iš tikrųjų jis čia pat. Mes iš tiesų patys ne taip seniai išgyvenome tai, ką dabar išgyvena Ukraina, nes buvome okupuoti. Sausio 13-ąją pas mus irgi tankai važinėjo, todėl manau, kad mes galime su ukrainiečiais susitapatinti ir juos užjausti. Ten tikrai dedasi baisūs dalykai“, – kalba menininkas.
Širdis su Charkivo žmonėmis
Pats Remigijus pripažįsta, kad jaučia didelį prisirišimą prie Ukrainos ir jos žmonių. Apsilankęs šalyje jis iškart pamatė, kokie stiprūs ukrainiečiai ir kaip mintimis jie nutolę nuo Sovietų Sąjungos.
„Pats aš 2019-aisiais lankiausi Kyjive, Lvive ir Charkive. Labiausiai jaučiau Charkivo gyventojus, nes nuo pat 2014-ųjų metų jautėsi, kad karo įtampa ten tvyro ore. Atvykus į Ukrainą net nežinojau, kokia yra charkiviečių pozicija dėl karo, dėl Rusijos, ar jie kalba rusiškai ar angliškai. Tačiau atvykus pamatėme, kad tas miestas, nors ir yra sovietinio paveldo, yra gan vakarietiškų pažiūrų.
Nors ir jie nekalba angliškai, tik rusiškai, jų pažiūros buvo vakarietiškos – jie džiaugėsi, kad mes esame NATO šalis ir Europos Sąjungos dalis. Iš esmės jie mums pavydėjo, kad turime tokią gerą ekonomiką ir esame tokia stipri šalis. Jie patys labai norėjo tapti Europos sąjungos dalimi“, – prisimena vyras.
Ukrainiečių didvyrių, žuvusių 2014 metais, nuotraukos nuotraukos Charkivo centre itin įsiminė pašnekovui. Jis sako, kad internete pamačius vaizdus iš jo pamilto miesto Charkivo tiesiog spaudžia širdį. Viskas, kas jam buvo taip gražu ir artima dabar tampa dulkėmis. Lieka tik įbauginti žmonės, einantys kovoti už savo šalį.
„Kai sužinojau, kad yra puolamas ir bombarduojamas Charkivas, puikiai mačiau ir atpažinau tas vietoves. Man ir mano žmonai Evelinai tiesiog plyšta širdis, kad visos tos vietos, kuriose vaikščiojome ir taip grožėjomės, dabar lyginamos su žeme. Mes susisiekėme su kavinės savininke iš Charkivo, su kuria mums teko bendrauti. Pasiūlėme jai atvažiuoti, apsistoti Lietuvoje ir čia padėti jai sukurti gyvenimą. Tačiau ji mums pasakė, kad šiuo metu negali išvykti iš miesto, bet labai džiaugėsi, kad mes su ja susisiekėme. Mes jai siūlėme savo pagalbą, bet ji pasikuklino ir nieko neprašė“, – teigia vyras.
Ir tokių pasakojimų Remigijus turi ne vieną. Jis prisiminė ir taksistą, su kuriuo bendravus kelionėje po Ukrainą užmezgė ryšį.
„Kai buvome Kyjive, susipažinome su vienu taksistu. Visai neseniai jis susisiekė su mano uošviais, kad mes jį priglaustumėme Lietuvoje, tačiau mums bekalbant nutrūko ryšys ir nepavyko nieko susitarti. Nežinau, kas ten įvyko, bet iki šiol mes niekaip negalime su juo susisiekti. Viliamės, kad jie sveiki ir vyksta prie Lenkijos sienos ir kad po kurio laiko mes jiems galėsime padėti“, – susirūpinęs taria pašnekovas.
Reiškia paramą ir solidarumą
Abu broliai Gataveckai jau seniai savo nuomonę apie politinius ar socialinius klausimus reiškia ir socialiniuose tinkluose. Ne išimtis ir karas Ukrainoje. Remigijus sako, kad ir menininkai bando prisidėti prie paramos ir nepamiršta dabar sunkioje padėtyje atsidūrusių ukrainiečių.
„Brolis anksčiau padarė video, kai ant lėkštės nupiešė Putino veidą ir jį plovė su kempinėle, nudažyta Ukrainos vėliavos spalvomis – mėlyna ir geltona. Mes dažnai stengiamės žmones kuo labiau skatinti aukoti organizacijai „Blue/Yellow“ ir patys stengiamės juos kuo labiau remti. Kas antrą dieną stengiuosi pervesti jiems pinigų, paremti daiktais. Dabar finansiškai bandome paremti, nes kitais būdais kol kas nepavyksta. Aišku, anksčiau, kol facebook neužblokavo rusų vartotojų, bandžiau su propaganda kovoti ir socialiniuose tinkluose. Bandžiau rusus nušviesti, kas iš tiesų vyksta pasaulyje“, – pasakoja jis.
Štai minėtas kadras, kuriuo norėta parodyti stiprybę bei solidarumą su Ukrainos žmonėmis:
Vis dėlto prisidėti prie paramos, kad ir kokia ji bebūtų, Remigijus skatina visus. Net jei ir tai žodžiai ar tinkamos nuotraukos – ir taip gali būti pagalba kovojant su karu.
„Ne visi supranta Putino veiksmus, kai kurie net jiems pritaria. Todėl manau, kad labai svarbu informuoti ir tai daryti tinkamai. Informaciniu karu galima nušviesti tai, kas iš tiesų vyksta pasaulyje“, – kalba jis.
