Artėjanti Tarptautinė vaikų knygos diena, pradėta švęsti per pasakininko Hanso Kristiano Anderseno gimtadienį ir jau švenčiama daugiau nei keturiasdešimt metų, verčia susimąstyti: o kokia auga ir užaugs nauja mūsų šalies karta? Kokie jie bus? Kokias knygas skaitys? Kokiomis mintimis mąstys?
Labiausiai šie klausimai jaudina tuos, kurie kuria jaunosios kartos vertybinę sistemą, išgyvena dėl jos likimo, rašo tiems, kurie dar tik kurs mūsų ateitį, ir tikisi, kad tie jaunieji užaugę nenuvils. Jaudina tokius kaip poetė Ramutė Skučaitė. Su ja apie buvusias ir esamas kartas, jų vertybes ir galimybę išlikti likus vos keliems laiko žingsniams iki Tarptautinės vaikų knygos dienos ir kalbėjomės.
Jūsų eilėraščiai visada stebina mintimi ir išraiška, taip pat nesumeluotu nuoširdumu. Iš kur jo semiatės šiame melo ir neteisybių pasaulyje?
Man atrodo, kad tai nedidukė kūrybos paslaptėlė. Ne kartą ir ne du bandžiau į šį klausimą atsakyti. Toli gražu ne pilnai galima būtų paaiškinti taip: tos jūsų suminėtos neteisybės, melas ir dar daugybė nepaminėtų blogybių sukelia priešpriešą, norą bent jau pasakyti, kad negalima vien taip neteisingai, nešvariai, kad reikia ir būtina kitaip! Pražydusią gėlytę šaligatvio įskilėj galima užminti, galima nuskinti ir numesti... O galima pastovėti ir pasidžiaugti, kad ji žydi, kad ji graži, kad ji gyva!
Kieno eilėraščiai augino jus ir jūsų vertybes?
Kadaise, toli toli likusioje vaikystėje, tėvai maitino mane knygomis. Nebuvo per dešimtmetį prieškario nepriklausomybės metų išleistų vaikiškų knygų, kurių aš nebūčiau skaičiusi. Ir net ne po vieną kartą. Nes vėliau, karo metais, jokios bibliotekos naujomis knygomis vaikams pildomos nebuvo.
Vaikystės eilėraščių autoriai buvo visi tuo metu rašę vaikams. Virš visų kilo Vytė Nemunėlis - net man, pradinukei, buvo aišku. Prie vaikiškų - gal ir keistoka - pritapo ir Maironis, ir Baranauskas.
Bet jūs klausiate apie vertybes, kurias toji poezija lyg ir turėjo manyje ugdyti. Skaityti man buvo gera. Gražu - labai! Bet labiausiai žavėjo pati eilėdara, skambesys, žodžio muzika. Vėliau, jau pokariu, „atėjo” tas pats Vytė Nemunėlis, tik jau Brazdžionis, Salomėja Nėris, Vladas Mozūriūnas. Jo „žemės saują” išsivežiau į Sibirą ir parsivežiau atgal į Lietuvą po septynerių ten išbūtų metų.
„Iš aukšto ąžuolo išskris benamė paukštė” (B.Brazdžionis), „Akmenėlis turi šaltą širdį” (S.Nėris), „Ir nešės jie kiekvienas saują žemės” (V.Mozūriūnas). Tai mano - ligi šiol. Ir skaudėjimas, ir paguoda, ir vertybės.
Jūs vis rašote ir rašote mažiesiems. Jūsų eilėraščiai jau užaugino kelias kartas. Ar tie jūsų eilėraščiais užaugę žmonės nenuvylė jūsų?
Kai pradinukas atsineša į susitikimą mano “Gėlių gegužinę” ar “Kiškių troleibusus” - knygeles, išleistas apie aštuntąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį, suprantu, kad ryšys su skaitytoju neprarastas. Nei su tuo, kuris knygutę išlaikė, nei su tuo, kuris dabar atsinešė prašydamas autografo. Esu dėkinga ir kitados ją skaičiusiajam, ir šitam, kuris gal tik šiandien tesužinos, kad... juodas pėdeles prikėlę, rasim gražią pasakėlę. Vieno tenoriu: kad rastų. Tegul ir ne pasakėlę, tegul lašelį jaukumo ir šilumos.
Koks yra vaikas, kuris dabar skaito R.Skučaitės eilėraščius? Jis toks pat, kokia buvo mano, dabartinių trisdešimtmečių, karta, ar kitoks?
Vaikas visada yra vaikas. Nesvarbu, kada jis gimė: vakar, šiandien ar prieš šimtą metų. O pasaulis, į kurį vaikas ateina, kasdien kitoks. Kasdien jame atsiranda kažkas nauja, kažkas negrįžtamai dingsta. Kad ir nepalyginami dalykai: sudužo puodelis ir amžiams išėjo senelė. O vaikas gyvens ir be senelės, ir be sudužusio puodelio. Tai nuolatos vykstantys pasikeitimai, iš esmės nieko nenulemiantys. O kur tie didieji, keičiantys pasaulio veidą, nespręsime - į gerą ar į blogą? Taigi aplinka, sutinkanti gimstantįjį, kasdien vis kitokia. Ir vaikas auga kitoks.
Reiškiniai ir daiktai, su kuriais augau aš, visiškai svetimi vaikui, kuriam šiandien rašau. Galiu savo skaitytojams kalbėti ir apie anuos dalykus, bet tai dažniausiai mano nostalgijos objektai. Vadinasi, patirtį, kurią noriu perduoti skaitytojui, man tenka spalvoti nūdienos spalvomis.
Miela Ramute, ar dabar berašant eilėraščius vaikams nekyla klausimas, kokia karta dabar išaugs iš jų?
Nežinau, kas išaugs, tegaliu pasakyti, kad dabartinė vaikų karta be galo skriaudžiama, matydama suaugusiųjų elgesį. Vaikas daug gaiviau kvėpuotų, gražiau galvotų, švariau jaustų, jei aplink save girdėtų „prašom“, „atsiprašau“, „ačiū“. Nuo šių ir panašių sąvokų, skambančių žodžiais, net oras būtų tyresnis.
Kurios vaikiškos knygos turinys geriausiai atspindi dabartinę mūsų šalies ir mūsų žmonių situaciją? Kodėl?
Kiekviena atspindi savaip. Juk, apšviečiami vienokios ar kitokios šviesos, mes ne ką kita ir atspindime. Žinoma, priklausomai nuo rašančiojo asmenybės.
Kalbant visai atvirai, aš pasigendu tos daugiau ar mažiau realybę atspindinčios prozos, kokią, pavyzdžiui, turi dabartinė vokiečių literatūra vaikams. Ten atskleidžiamos visos gyvenimo realijos, bet jos pateiktos neapšlakstant širdies pykinančiu bjaurasčių padažu.
Įsivaizduokite, kad mūsų šalies gyvenimas tėra tik vienas vaikiškas eilėraštis. Mes visi jį rašome, tačiau kaip jį pavadintumėte jūs? Kodėl?
Paskutinėje vaikiškoje knygoje „Ir nereikėtų skubėti” yra toks paslėptas eilėraštis „Ten, kur mūsų nėra“. O įsivaizduojamą eilėraštį, apie kurį jūs kalbate, pavadinčiau „Čia, kur mes esam“. Mums reikėtų būti čia - kad ir kas! Ir nesiorientuoti į ten, kur mūsų nėra.
Visuomenė darosi nepatikli ir apatiška. Ar tai yra sunkmečio pasekmė, ar tai vis dėlto paslėpta mūsų genuose? Ar jus tai stebina?
Apatiška - taip. Bet nepavadinčiau visuomenės nepatiklia. Man regis, kad ji net per daug patikli! Kas gi, jei ne ji, tiksliau - vartotojiškoji jos dalis, plačiai atvėrė duris viskam, ką vadiname „pop”, matyt, patikėjusi, kad tai teigiamas daiktas. Antraip argi vaikų namų pradinukui kaip didžiulę dovaną kas išdrįstų pateikti tokį „meną“? Argi dar neturinčiam jokių vertinimo kriterijų mažam žmogui tinka siūlyti rinkti geriausią popdainininką, dainuojantį tokį tekstą, kokį vargiai rastume net nusikaltėlių žargone?
Nemanau, kad čia kuo nors dėtas sunkmetis. Ir genus atmesčiau, kad ir ne kažin ką apie juos teišmanydama...
Ar menas ir menininkas apskritai vis dar pajėgus paveikti visuomenę ir jos nuomonę, formuoti vertybes ir ateitį? Pastaruoju metu jaučiasi, kad Lietuvai inteligentijos nereikia... Arba ji negirdima. Ar gali poetai apskritai pakeisti pasaulį? Kodėl?
Menas turėtų būti pajėgus ką nors keisti. Nors daryti kad ir nelemiančią, bet vis dėlto įtaką, vienokias ar kitokias formacijas visuomenei. Bet, regis, to kaip ir nėra. Bent jau pas mus. Inteligentija tikriausiai nėra tokia paklausi, kaip turėtų būti. Ir, atrodo, nebus. O poezija tikrai neturi jokio gyvenimiško statuso. Gaila... Daugiau negu gaila: žmogus, atmetęs ar visai nepažinęs poezijos ir muzikos (ne “pop”!), be galo daug praranda. Daugybė pojūčių ir jų niuansų, kurių, beje, nepavadinsi mėgavimusi, niekados netaps tokio žmogaus savastimi.
Mėgavimasis šaltu alumi, karštomis merginomis, patogiu čiužiniu, “kroksais”... O mėgautis poezija? Na jau ne... Deja, ir pasaulio pakeisti ji nepajėgi... Kam nors padėti tam tikru momentu pajusti ir suvokti save - gal.
Kaip jums atrodo, kokios reikia ir ar apskritai reikia kokios nors jėgos, kad mūsų, lietuvių, tauta pabustų?
Nuolatos girdime: Lietuva neturi būti pro-tokia, jai reikia būti pro-kitokia arba pro-anokia. O reikia jai būti tiesiog Lietuva.
Ten, kur mūsų nėra
Už kalnų, už miškų,
Ten, kur mūsų nėra,
Visą laiką tik šventė ir šventė.
Ten galybė vaikų -
Ten tik mūsų nėra,
Bet ten linksma ir lengva gyventi.
Ten - ką nori darai.
Į mokyklą neini,
Ten lakstai sau be skėčio per liūtį.
Jei tau šitaip gerai -
Be namų gyveni,
Ir dėl to niekas niekur neliūdi.
Ten ką nori šneki -
Žodis toks ar kitoks
Kaip nebuvęs iš karto pradingsta.
Nieks neklaus, ko verki,
Pamatys - nusijuoks,
Ten tik linksma. Ten vien tiktai linksma.
Ten, kur mūsų nėra,
Tu jautiesi laisvai,
Jokio NE tau nėra pasakyta!
Ten, kur mūsų nėra -
Vien sidabrai, auksai...
Bet tenai
Mes nemylim viens kito.
Ramunė HAZIR,
