Šiuo metu Raimondas Šilanskas Klaipėdoje retas svečias: jis gyvena Birštone. "Atvykstu čia tik pakviestas vesti renginių, tačiau uostamiestis buvo ir liks mano jaunystės, mano pirmosios meilės miestas."
Kadaise Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) Raimondas baigė režisūros studijas. "Mes buvome pirmieji talentingojo režisieriaus Petro Bielskio studentai", - sako Lietuvos anekdotų karaliumi vadinamas vyras, lapkričio mėnesį švęsiantis pusės amžiaus jubiliejų.
- Kai žinomas žmogus dingsta iš televizijos ekranų, spėjama, kad jis apsigyveno vienkiemyje ir savo ežere gaudo žuvis... Kaip gyvuojate?
- Jėzusmarija! Tai kad niekur nedingau! Ar tai sakote - visai prapuoliau? O gal tikrai tas Birštonas - pamirštas kraštas?
- Gyvenu neblogai. Turiu nuostabią žmoną Aušrą. Gražuolę dukrelę, kurią kas rytą nuvedu į darželį. Šiuo metu kaip niekada esu laimingas. Laimingas, nes gyvenimas pagaliau tapo tvarkingas, ramus. Veiklos stoka taip pat nesiskundžiu. Kol kas esu vis dar kviečiamas vesti renginių, vestuvių. Štai už kelių dienų turiu išvykti pasakoti anekdotų Airijos lietuviams. Kai grįšiu, imsiu ruoštis savo jubiliejiniam pasirodymui TV-3 televizijoje. Didžiulį koncertą organizuoja mano gera draugė prodiuserė Jurga Klimaitė. Į eterį jis išeis lapkričio gale.
- Kaip jaučiatės artėjant vadinamajam pusamžiui? Jau žinote, ko norite iš gyvenimo, ko ieškote? O gal jau radote?
- Tiesą pasakius, nelabai ką naujo ir tikiuosi dar atrasti. Reikia sukramtyti tai, ką sukasiau per tuos 50 metų. Apskritai gimtadieniams neteikiu daug reikšmės.
- Kaip švęsite?
Draugai provokuoja, esą gyvenime penkiasdešimtmetis būna tik vienąkart... Bet aš nepasiduodu. Visiems sakau, kad išplauksiu kur nors vienas ir žvejosiu. Bet, ko gero, švęsiu įprastai. Su draugais. Sėdėsiu prie stalo. Valgysiu šerną. Arba bebrą.
- Taurės, kaip suprantu, į savo sveikatą nekelsite? Lig šiol nevartojate alkoholio?
- Tik nealkoholinį alų.
- Krizės metu anekdotų paklausa turėjo išaugti...
- Jūs visiškai teisi. Kaip sakė Romos plebėjai, permainų laikais žmonėms visada labiau norisi duonos ir žaidimų.
- Kuo norėjote tapti vaikystėje? Skaičiau, kad jaunas būdamas buvote mokyklos pažiba. Kuo taip žibėjote?
- Iki šeštos klasės buvau labai geras mokinys. pirmūnas. Norėjau būti girininku.
- O kas nutiko po šeštos klasės?
- Tada prasidėjo per anksti subrendusio jaunuolio gyvenimas.
- Paskui paneles lakstėte?
- Ne tik. Protestavau prieš kažką. Prieš taisykles. Prieš tradicijas. Norėjau būti laisvas, o kaip tokiam būti - neturėjau supratimo. Todėl neidavau į pamokas. Man rūpėjo muzika ir draugai.
- Ką mokytojai sakydavo?
- Už elgesį stabiliai turėjau dvejetą.
- Ar buvote populiarus tarp mergaičių?
- Nelabai. Aš buvau žvėriškas egoistas. Vos atsidūręs ten, kur būdavo žmonių, nevaldomai norėdavau sugerti visą dėmesį sau. Pakliuvęs tarp žmonių lyg vilkolakis pilnačiai patekėjus akimirksniu virsdavau kitu žmogumi: norėjau visiems patikti, būti nuostabus, žavus, todėl visaip stengiausi atkreipti į save dėmesį. Šalia esančiai panelei dėmesio nebepajėgdavau skirti. Ji imdavo nuobožiauti, kol aš rodydavau savo programą. Tačiau jei tarp panelių pasitaikydavo tokia pat kaip aš - guvi, gyvybinga, tai man tokia patikdavo, nes galėdavau su ja pasigalynėti dėl to dėmesio.
- Girdėjau, kad būdamas studentas iš po lovos degtinę pardavinėjote. Kiek prašydavote?
- Oi... Iš kur jūs traukiate tas mano senas nuodėmes? Na, pardavinėjau už tiek, kiek ir bobutės. Po 4 rublius 50 kapeikų. Parduotuvėje kainavo 3,60.
- Už kokį darbą gavote pirmąją savo algą?
- Uuuuu... Už agurkų rūšiavimą. Buvau gal trylikos. Visus uždirbtus pinigus atidaviau mamai.
- Buvote geras vaikas.
- Geras. Tik išdykęs. Kartą net Marytės Melnikaitės skulptūrą savo gimtame miestelyje sugebėjau nugriauti.
- Už ką Marytę šitaip?
- Norėjau į skruostą jai pabučiuoti - koriausi ant rankos, o ji ir nulūžo. Žiūriu, kad tas skruotas pats į mane artėja.
- Esate pasakęs: "Pirmą kartą vyrai veda iš nežinojimo, antrąjį dėl to, kad nepasimokė pirmąjį".
- Trečiąkart iš kvailumo, o paskui iš įpročio.
- Jūs vedėte antrąkart. Išeitų - nepasimokėte.
- Išeitų, kad taip. Tačiau jei rimtai, tai nieko tu, žmogau, nežinai, kas gali nutikti. Atrodo, likimas savo nuožiūra nusprendžia.
- Tikite likimu?
- Tikiu.
- Kodėl jūsų žmona, būdama gydytoja, tekėjo už artisto?
- Ji nuoširdžiai tikėjo, kad namie aš jai rengsiu pasirodymus.
- Ant kokio pamato laikosi jūsų santuoka?
- Ant pasiilgimo. Manęs dažnai nebūna namie, todėl nėra kada pyktis.
- Žinau, kad jaunystėje apendicito operacijos metu jus ištiko koma. Kai kurie žmonės atsigavę iš komos pasakoja regėjimus, įgyja neįprastų galių. Jūs įgijote?
- O į šitą klausimą atsakysiu kuo rimčiausiai. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, jog mačiau, kaip pilkai apsirengusi senutė atsisėdo šalia manęs ant lovos, paėmė mano ranką ir sako: "Einam".
- Suprantu... Kokį trumpiausią anekdotą mokate?
- Žydas kolūkietis.
- Dauguma anekdotų man nejuokingi. Ką man patartumėte?
- Ne kiekvienam Dievas davė humoro jausmą.
- Ačiū. Esate režisierius, renginių vedėjas, piršlys. Ar brangiai imate?
- Juokaujate. Mano kuruojamą režisierių kursą baigęs Vitalijus Cololo honoranų dydžiu mane jau seniai pralenkė. Nesakau, jog jis užsiprašo honorarų sulig datos ilgiu, tačiau šia prasme daugelis mano mokinių pranoko savo mokytoją.
- Iki šiol neturite vairavimo teisių. Maža to - lyg koks pankas studentas "tranzuojate" į savo koncertus.
- Kartą bandžiau laikytis teises, tiksliau, teorijos egzaminą, tačiau mano nervai neišlaikė. Nelaiko ir iki šiol. Todėl "tranzavimas" yra mano gyvenimo būdo dalis. Pabendrauju su žmonėmis. Suprantu, kad jie mane dar myli. Man patinka paprasti žmonės. Be to iš Šilansko jie niekada už pavėžėjimą neima.
- Be ko negalėtumėte gyventi?
- Kiekvienais metais birželio mėnesį mes renkamės kur nors prie ežero kartu su neįgaliais vaikais. Šiuos susitikimus organizuoja Telšių neįgaliųjų centras. Suvažiuoja vaikai iš įvairių Lietuvos vietų: Jurbarko, Mažeikių. Mes juokaujame, žvejojame, valgome. Važiuoju kasmet, nes be šių susitikimų mano gyvenimas netektų spalvų.
- Ar jubiliejaus proga nerašote knygos apie save?
- O štai be tos knygos tikrai galiu gyventi. Aš gana skeptiškai vertinu mūsų žvaigždučių memuarus. Žinote, ką apie Zvonkų skandalus pasakė aktorė Nijolė Oželytė? "Lietuvos dangus liliputinis, tai žvaigždės - ne žvaigždės, o dulkės, ir dulkinasi vieni su kitais".
- Ko niekada neatsisakote?
- Nemoku žmogui atsakyti neigiamai. Jei visi, kuriems paskolinau, grąžintų man skolas... Tikriausiai būčiau milijonierius.
Jūratė KLUMBIENĖ
