Visų pirma anot Raigardo, augant muzikalioje šeimoje, kito pasirinkimo nebuvo – tik tapti muzikantu.
„Net jeigu ir nebūtum muzikalus, būtum priverstas eiti į muziką. Tėvai buvo užsiėmę savo karjerą, kurią jie sėkmingai plėtojo, tad ir ėjau pakeliui. Jie sukūrė daug pasirinkimų, esu už tai tikrai dėkingas“, – pasakojo jis.
Nors paauglystėje daugumai kyla noras maištauti ir daryti priešingai nei sako tėvai, R. Tautkus elgėsi priešingai, nes jam visada patiko muzika.
„Tai ačiū Dievui, kad muzika yra prie širdies, kad esu muzikalus, galiu kurti. Tuo klausimu man pasisekė. Vaikystė, kaip aš sakau, buvo klavišų dėžėje“, – juokėsi Raigardas ir patikslino, kad, kai būdavo mažesnis, miegodavo scenos šonuose, jį paguldydavo į klavišų dėžes, kurios yra minkštos.
Vaikystė tikrai buvo pavydėtinai spalvinga visomis prasmėmis. Kadangi jo tėtis Alvydas pirmasis ėmė kviesti užsienio atlikėjus koncertuoti Lietuvoje, Raigardas dar būdamas mažas galėjo įsijausti į muzikanto gyvenimą.
„Tėtis pirmasis vežė į Lietuvą užsienio atlikėjus – „Nazaret“, „Smokie“, „Boney M“, Suzi Quatro ir daugelį kitų. Ir ten nebūdavo taip, kad vienas koncertas – 7 iš karto halėje, nes nebuvo arenų. Atsimenu, jau kartais net atsibosdavo būti koncertuose.
Kad suvoktumėte kontekstą, tais laikais pas mus, Lietuvoje, nebūdavo tokių dalykų kaip kola, „Snickers“. Jie tiesiog neegzistavo. „Google“ ir „YouTube“ taip pat. Atsimenu, kad „Nazaret“ atsiveždavo konteineriuose savo maistą, šefus, visas gėrybes iš Anglijos, Škotijos. Žinodavau, kad jie ten turi tų dalykų, kurių mes net nematę. Įsidrąsinau, atėjau pas juos, žiūriu, stovi „Pepsi“ dėžė.
Sakau: „Duokit man „Pepsi“. Jie pasiūlė imti, kiek noriu, aš pasiėmiau tą visą dėžę, pakviečiau draugus, kad padėtų, nes vos pakėliau. Einant į halę yra tokia medžių alėja, mes ten pasidarydavome būstinę iš lentų ir virvės ir gerdavome „Pepsi“, kol kiti rinkosi į koncertą“, – su šypsena pasakojo jis.
Būdamas 10-ies, Raigardas jau pradėjo dirbti studijoje, nes tėtis Kaune turėjo tuo metu vieną didžiausių studijų Lietuvoje.
„Dabar ten yra VDU. Būdavo viena patalpa „Rondo“ studija, o kita – visiems kitiems produktams. Tuo metu dar mokiausi J. Naujalio gimnazijoje, tai būdavo koncertai, daug visko. Kai kasdien matai renginius, festivalius, tai net nebebuvo kažkoks įvykis.
Kai man buvo 10 metų, jau kūriau. Pamenu, tėtis paprašė, kad mane nufilmuotų Naujametiniame koncerte. Kažką nufilmavo, bet net nepamenu, kokia ten buvo daina, net neįsivaizduoju, apie ką ji, bet tai buvo mano pirmasis autorinis kūrinys.
14-os jau rašiau dainas „Rondo“. Bandžiau skaičiuoti, kad esu sukūręs apie 70-iai atlikėjų skirtingas dainas. Iš viso – apie 1000 dainų“, – tikino R. Tautkus.
Tačiau dažniausiai po kūriniais nėra parašyta, kad prie jų dirbo Raigardas. Paklaustas, kodėl taip yra, muzikos prodiuseris nebuvo linkęs sureikšminti šio momento.
„Artistai pripratę sakyti, kad yra kuriantys ir dainuojantys, aš į tai nekreipiu per daug dėmesio. Nepamenu, ar man skaudėdavo, bet būdavo niuansų, kai klausdavau, kodėl neparašė. Bet kadangi tiek kuriu dainų, tai man tiesiog svarbu, kad jos skambėtų, kad autoriniai atitektų man.
Apskritai pas mus nelabai yra kultūros skelbti autorius. Ir taip šou verslas susiformavo, kad prekė yra atlikėjas“, – pridūrė jis.
Vis dėlto yra pora niuansų, kokios muzikos Raigardas nesutiktų kurti:
„Nepatinka, nepatiko ir nepatiks slaviška produkcija. Arba kai žmogus nieko negali. Nebūtinai atlkėjas turi mokėti gerai dainuoti. Kartais tiesiog matai, ar jis išpildys kūrinį, ar ne.“
Kaip taip išėjo, kad nors ir Lietuvoje viskas ėjosi kaip per sviestą, tačiau vis tiek buvo priimtas sprendimas kelti sparnus į Londoną?
„Myliu muziką, atlikėjai irgi myli mane, čia nėra galo, visada būsiu reikalingas Lietuvoje. Turbūt to visi ir siekia, čia yra džiugu, bet aš to turėjau gal kiek per daug. Supratau, kad jeigu nepabandysiu dirbti kitame pasaulyje, neatrasiu kažko daugiau. Labai paprastas tikslas.
Lietuvoje yra smagu būti, ypač vasarą, bet aplinką pakeisti yra labai svarbu, kad atsinaujintum, pasigautum naujų idėjų, akstino.
Buvo bendras galbūt toks nuovargis nuo visko, ką darau. Kai atskrendu į Lietuvą, net neanonsuoju, kad grįžau, nes noriu pasibaigti savo darbus. Ne visada gali pasakyti „ne“.
Pirmus metus Londone galvodamas, kad nieko neveikiu, pradėjau savo noru dirbti su „X Faktoriumi“. Ieškojau atlikėjų, talentų, sutikau jų ne vieną. Man labai patiko. Čia skaitosi, kad nieko neveikiau“, – sakė jis.
Junginėje Karalystėje prie muzikos vystymosi prisideda gatvės muzikos kultūra, barai. Tačiau, anot pašnekovo, pati muzikaliausia šalis jam yra Airija.
„Jei Arijoje eini per gatvę, girdi aukščiausio lygio muzikantus. Londonas yra antroje vietoje. Būčiau atsargus, vadindamas mus dainių tauta.
Pas mus yra krepšinio kultūra, akademinė kultūra, o pop kultūra yra labai jauna, todėl normalu, kad tiek airiai, tiek anglai labiau pažengę“, – aiškino jis, teigdamas, kad į Lietuvą pop muzika atkeliavo ne taip ir seniai, mes neturime tokių gilių šio žanro šaknų, todėl normalu, kad kitose šalyse, kuriose yra stiprių mokyklų ir artistų, lygis yra aukštesnis. Jungtinėje Karalystėje taip yra su muzika – koks nors draugas yra pasirašęs gerą kontraktą arba dainuoja gerame bare, kultūra formuojasi girdint, kaip dainuoja Adele ir panašiai.
Be to, Raigardas papasakojo, kaip apgaudinėdavo savo vaikus.
„Dukrai, kuri mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, sakydavau, kad reiks groti 6 valandas. Ji prieštaraudavo, tada sakydavau, kad užteks dvi.
Nors iš tikrųjų gana būtų pagroti ir valandą. Ir taip ji padarydavo dvigubai daugiau nei reikia, nors galvodavo, kad daro mažai. Viskas priklauso nuo to, kaip pateiksi“, – juokėsi jis.
Jo dukros Sofija ir Rugilė seka tėčio pėdomis. Abi yra talentingos muzikos prodiuserės, besitobulinančios geriausiose mokyklose.
„Sofijai 16-ka, baigė 11-kos klasių mokyklą, įstojo į BRIT school, kuri yra žinomiausia muzikos prodiusavimo, atlikimo ir kitų menų mokykla. Jos alumnai yra Adele, Amy Winehouse, Jessie J, „Coldplay“ lyderis, Jamesas Bluntas ir panašiai. Jie vysto kultūrą, nors mokykla sukurta vos prieš 40 metų ir gan atokioje vietoje tam, kad sukurtų vietą vaikams tobulinti save. Ji kuria, prodiusuoja, turi savo studiją Londone.
Rugilė studijuoja BIM, irgi muzikos prodiusavimo ir atlikimo mokykloje. Kadangi atvažiavo šiek tiek vėliau, jau nebegalėjo mokytis BRIT school. Bet BIM irgi baigę daugybė atlikėjų. Abi kuria savo muziką, didžėjauja.
Jos mato iš mūsų gyvenimo būdo, kas yra smagu ir kas ne. Nėra taip, kad po metų darbo galėsi nusipirkti vilą kaip „The Weeknd“. Kartais taip būna, bet čia jau nebent aplanko sėkmė. Visad sakau, kad reiks įdėti tiek darbo, kaip Čiurlionio mokykloje.
Dėl to ir verčiau jas pabaigti muzikos mokyklas, konservatorijas, nors ir žinojau, kad netaps akademikėmis ir bus muzikos prodiuserėmis. Nors ir pats baigiau kompoziciją, bet vis tiek. Sakiau, kad po to galėsime galvoti, ką pasirinkti.
Apskritai manau, kad atlikėjui, kuris jau gali dainuoti, reikia 10 metų, kad jis turėtų viską. Jei neturi savo komandos, nepriklauso prodiuserinei kompanijai. Tad, jeigu nenori skirti 10 metų – tada nereikia“, – dėstė pašnekovas.
Paklaustas apie mieliausią savo sukurtą dainą, Raigardas paminėjo N. E. O. – „Rudeninė gatvė“.
„Tai yra labai sentimentali daina, buvo fainas jaunatviškas laikas. Galvoju įrašyti ją anglų kalba su atlikėjais, su kuriais dirbu, kad pristatyčiau JK rinkai“, – atskleidė muzikantas.
Galvoje jam kirba mintys apie grupės N. E. O. atsikūrimą. Atskleidė, ar dar pabendrauja su kitais nariais.
„Matau, koks didelis darbas buvo padarytas. Nelabai kam ir pavyksta tai atkartoti. Su kai kuriais iš jų kartu darbuojamės, Evaldas yra vienas iš „Shakespeare music“ kūrybos vadovų, jis toliau dainuoja muzikiniame teatre, turi įrašų studiją.
Santykiai nėra kasdieniški ar glaudūs, tai daug laiko kartu nepraleidžiame, bet kadaise jo tiek praleidome, kad užteks visam gyvenimui. Tai buvo vienas iš gražiausių laikotarpių.
Tik galvoju atkurti su naujais veidais, su jaunatviška muzika ir senų dainų pritaikymu šiuolaikinei rinkai“, – intrigavo jis.
Paprašytas pažvelgti atgal ir pasakyti, kokį patarimą duotų sau jaunesniam, Raigardas pripažino, kad reikėjo daugiau laiko skirti sau.
„Skaitau, kad buvo iššvaistyta daug energijos. Kita vertus, gal nieko ir nebūtų išėję, jei taip nebūčiau daręs. Galvoju, kad per daug savęs išdalinau kitiems atlikėjams ir geriau galėjau susitelkti į kūrybą sau.
Pritrūko, kad mane būtų kas nors suformavęs ir sakęs skirti daugiau laiko sau“, – naujienų portalui tv3.lt sakė jis.
