Radijo laidų vedimą Saulius laiko ne tik darbu, bet ir gyvenimo būdu: laisvalaikiu jis domisi įvairiais dalykais, nuolatos renka informaciją, kurią eterio metu pateikia klausytojams. Pripažinkime, ne kiekvienas gali užsiimti šiuo amatu – juk reikia ne šiaip sau tarškėti į mikrofoną, o turėti ką vertingo papasakoti ir visuomet būti geros nuotaikos užtaisu.
„Power Hit Radio“ dirbi, galima sakyti, nuo šios radijo stoties įkūrimo. Ar tuomet ir prasidėjo tavo kaip radijo laidų vedėjo karjera?
Su radijo pasauliu susipažinau kur kas anksčiau – dar būdamas 16-kos ėmiau dirbti radijuje. Taigi, viskas prasidėjo maždaug 1998 – 1999 metais.
Juk šiame amžiuje prasideda didysis paauglystės įkarštis! Ar mokslai nenukentėjo?
Į radiją eidavau po pamokų. Nors ir savaitgaliais, ir naktimis kartais tekdavo padirbėti, nes muziką dar leisdavome iš kompaktinių plokštelių. O, kad laikas neprailgtų, kiauras naktis prakalbėdavome telefonu su merginomis. Labiausiai įsiminė viena mergina, kuri kasdien, vos grįžusi namo iš šokių pamokų, paskambindavo. Tai ir prakalbėdavom kokias 3 – 4 valandas. Tai jau galima pavadinti savotiška „psichologo linija“!
Kaip pavyko įsidarbinti pirmojoje radijo stotyje? Juk „mokyklinukų“, kaip taisyklė, niekas samdyti nenori...
Radijo stotyje tuo metu dirbo draugai, o aš tiesiog ateidavau pas juos į studiją „valdišku“ internetu pasinaudoti. Susirasdavau mėgstamų dainų akordus ir brazdindavau gitara. Po kurio laiko tiesiog toptelėjo, kad ir pats galėčiau vakarais sėdėti prie pulto ir mėgstamą muziką leisti. Taip ir likau ten dirbti. Bet darbavausi ne dėl algos, o dėl muzikos – ji man visuomet buvo itin artima sielai. Net kūrinių pasirinkimą siedavau su savo emocine išraiška. Tais laikais radijo laidų redaktoriai neruošdavo „privalomų“ grojaraščių, taigi, ką norėdavau, tą ir leisdavau.
Kaip sekėsi karjeros pradžioje? Ar pavyko išvengti naujoko klaidų?
Žinoma ne. Eterio metu išgerdavau baisiai daug vandens, nes iš jaudulio nuolatos džiūdavo gerklė. Pamenu, skambina man prodiuseris ir praneša, kad tris savaites reikės pavaduoti kolegą, kurio eteris prasideda 7 val. ryto. Kadangi keltis tekdavo šeštą valandą, trečią kolegos pavadavimo savaitę dirbti man jau buvo labai sunku. Mintyse vis sukdavosi: „Čia gi ne mano darbo laikas, kodėl aš turiu taip anksti keltis ir dirbti?“. Vieną dieną neatlaikiau: tik atėjęs į radijo studiją driokstelėjau šią frazę, papildyta virtine riebių keiksmažodžių. O tada... Atsisukęs pastebėjau, kad mikrofonas įjungtas ir aš jau eteryje. Įsivaizduoji?!
Kaip radijo laidų vedėjai valdo emocijas? Ar žinojimas, kad esi eteryje, visose gyvenimo situacijose padeda kontroliuoti savijautą?
Tai aš ir apsižliumbęs eteryje buvau. Pamenu, vežė mano šuniuką migdyti, o aš tuomet į eterį turėjau išeiti. Pasisveikinau su klausytojais, tačiau emocijų niekaip nepavyko suvaldyti. Galvoje vis sukosi mintis apie 15-metį bičiulį, kurio daugiau nebegalėsiu pamatyti.
Klausytojai, be jokios abejonės, kaip mat perprato mano savijautą – juk aš net trūkčioti pradėjau. Tačiau jų reakcija mane iš tiesų nustebino: klausytojai siuntė guodžiančius laiškus, sakė, kad suvokia mano skausmingą situaciją. Tokiomis akimirkomis supranti, kad televizija ir radijas nėra vien komercija. Radijo laidų vedėjai su žmonėmis palaiko labai tvirtą ryšį.
Esu įsipareigojęs klausytojui ir nenoriu jam perteikti blogos nuotaikos. O, jei nuotaika pasitaiko ne kokia, tuomet laidos pradžioje šiek tiek pasimaivau, pavaidinu, bet galiausiai įsijaučiu į vaidmenį ir emocijos natūraliai tampa teigiamomis. Ne veltui sakoma „Nusišypsok ir nuotaika kaip mat pasikeis į gerą“. Tiesa, darbas radijuje turi dar vieną labai didelį pliusą – nuolatos grojanti gera muzika, kuri taip pat pakelia ūpą! Tačiau „perlipti“ per savo emocijas išmokau su patirtimi.
Dainų sąrašus, kuriuos radijo laidų vedėjai leidžia eteryje, rikiuoja redaktoriai. Tikėtina, kad yra ir tokių kūrinių, kurių tau pačiam nesinori girdėti. Kokių dainų nemėgsti labiausiai?
Dabar iškart į galvą šovė – „Albatros“. Masėms patinka, bet tai – primityvi muzika. Panašiai vertinu ir „What does the Fox say“. Sakyčiau, tokios dainos – tiesiog eiliniai kūrėjų juokeliai. Tačiau kai kurie žmonės tai priima rimtai. Tuomet man net pikta pasidaro. Kyla klausimas – ką jie veikė muzikos pamokose? Kažkodėl matematikos ar fizikos neišmanydamas esi kvailys, o štai nieko nenutuokdamas apie muziką – esi visiškai normalus.
Kaip vyko tavo darbo pokalbis, atvykus „Power Hit Radio“?
Kaip ir visur: nusiunčiau gyvenimo aprašymą ir, kadangi jau turėjau patirties, prisegiau demo įrašą, kuriame buvo girdėti, ką prieš tai veikiau eteryje. Galiausiai buvau pakviestas į pokalbį, kurio metu „užverčiau“ būsimą vadovę kalbomis, tačiau po šio susitikimo beveik nieko nebeprisiminiau, ką pasakojau. Na, įstrigo tik jos pastebėjimas: „Sauliau, kalbėdamas net nepalietei savo sulčių!“
