Irena Kamičaitienė
Rasa, o juk mes su jumis dėl interviu susitikome penktadienį ir dar 13-ąją. Kad jau taip sutapo, paklausiu: ar jūs prietaringa?
Taip! Nuo vaikystės turiu tokį juokingą ir gal kitus erzinantį prietarą – prašau, kad man „atmintų“. Jei užminu kam ant kojos, būtinai prašau „atminti“. Nes jei „neatmins“ – nesiseks. Įpročio jėga didžiulė, todėl tebesilaikau šio prietaro. Aišku, realus tikėjimas, kad būtent dėl to man nesiseks, turbūt minimalus. Bet man tokie ritualai savaip smagūs.
Turiu ir paveldėtus iš mamos sapnus – juose labai bijau kačių. Kai mama dar vaikystėje susapnuodavo katę arba kates, mes, vaikai (aš arba sesė) – susirgdavome. Ir dabar jei sapnuoju kates – po to šeimoje kuris nors suserga. Štai kokį sapną nevidoną turiu. O šiaip su gyvomis katėmis palaikau atstumą – jos sau, aš sau. Gerbiu jas, bet artimai susietos nesame. Šuo – kas kita.
Jus režisierius Algimantas Puipa yra pavadinęs aktore su paslaptimi. Ar jaučiatės turinti tokią paslaptį?
Ne, niekada taip apie save negalvoju. Bet gal kiti žiūrėdami ką nors mato? Žinote, visi mes turime paslaptį. Štai aš žiūriu į svetimą žmogų, jis man įdomus, toks neatspėtas, nežinia, kas jame slypi... Mėgstu stebėti žmones, klausytis, ką jie kalba. Visada jutau savotišką magneto trauką ir smalsumą kitam asmeniui. Gal tai ir yra paslaptis – kas nori, ją įžvelgia, o kas nenori – ne.
Neseniai kalbėjausi su jūsų kolega aktoriumi Ramūnu Rudoku. Jis išsakė mintį, kad nė viena moteris aktorė stipriam aktoriui vyrui niekada neprilygs. Jūs su tuo sutiktumėte?
Oho. Na, gal nekomentuosiu šito sapno. Niekada taip negalvojau ir nejaučiau, kad vyras aktorius scenoje ar ekrane energiškai būtų stipresnis už moterį. Yra stiprių aktorių ir tarp vyrų, ir tarp moterų. O kad vyriškos giminės aktoriai savaime energiškai stipresni... Keista mintis, ir aš, ko gero, jos netęsiu, nes taip nemanau.
Aktoriaus profesija turėtų padėti sparčiai plėsti asmenybės lauką. Juk scenoje patiri realiame gyvenime neįprastų dalykų. Pavyzdžiui – miršti, o paskui atsistoji nusilenkti.
Žinoma, sutinku, kad aktorystė praplečia ribas. Kuri, dirbi, stengiesi ir keitiesi – turbūt būtų nenormalu, jei nesikeistum. Ruošdamasi vaidmeniui galvoji apie žmogų, kuris kažkokiose situacijose elgiasi taip, kaip tu niekada nesielgtum, todėl stengiesi jį suprasti, pateisinti, užjausti... Arba tyčiojiesi iš jo, juokiesi, bet vis tiek visada atspirties taškas – įsigilinimas į kitą. Žinoma, tai padidina žmonių charakterių ir tolerancijos amplitudę.
Tų žmogiškųjų tipų, savybių sąrašas galvoje vis ilgėja, bet labai jo neanalizuoju. Kartais racionalus analitinis mąstymas trukdo, nes uždaro jautrumą. Gali suprasti, o nieko nebejausti. Emocijas labai svarbu nuolat žadinti, nes toks ir yra aktoriaus darbas – sujaudinti žiūrovą. Nebūtinai virkdyti ar juokinti, bet būtinai paliesti.
Tačiau juk pasitaiko, kad nepaisant pastangų, spektaklis nenusiseka. Ar labai save dėl to graužiate?
Anksčiau labai jaudindavausi dėl nesėkmių: „Oi, nepavyko, blogai vaidinu, negerai, negerai, negerai...“ Prieš pirmuosius spektaklius jausdavau tiesiog žvėrišką baimę. Po to metams bėgant suvokiau, kad net tuose negerumuose gali atrasti nuo ko atsispirti. Nereikia atstumti nesėkmės: „Ai, nepasisekė, lipu iš savo smėlio dėžės lauk...“ Klaidos – tai pamokos. Ypač spektaklyje, kuris tarsi gyvas organizmas – jau kitą vakarą gali būti visai kitoks. Kartais aktoriaus nežinojimas, bet pasitikėjimas režisieriumi, gali sukurti tą mistinę paslapties aurą, apie kurią kalbėjome. Tas nematomas, tik nujaučiamas laukas, kuris, vaizdžiai kalbant, seka aktoriui iš paskos...
Aktorius scenoje išgyvena tokias aistras, dramas, istorijas. Ar kasdienis gyvenimas po to neatrodo pernelyg blankus ir paprastas?
Taip nesakyčiau. Gyvenimas pats savaime yra labai gražus. Savo ramybe – jeigu ją jauti. Kartais ją jaučiu, o kartais reikia susikurti. Gyvenimas gražus dar ir tuo, kad auga mano vaikas, o aš galiu į jį žiūrėti ir man tai – dovana. Užgriūna, aišku, ir kasdienybė su visa buitimi ir puodais, bet net tada negalvoju, kad ji mane slegia ir aš, pavyzdžiui, vietoj to norėčiau dabar išrėžti kokį monologą. Kas be ko, kartais tą monologą kartojiesi ir virtuvėje.
Beje, kai atėjau į teatrą, atsimenu, galvodavau: „Kaip aktoriai gali cituoti tiek daug tekstų?“ Bet tai pasirodė vienas paprasčiausių dalykų aktorystėje. Tiesiog darbštumas – atsisėdi ir išmoksti. Mano atmintis, pavyzdžiui, regimoji, todėl niekada garsiai nesimokau, tiesiog pasidedu tekstą ir į jį ilgai žiūriu. O vėliau mintinai išmoktas tekstas duoda laisvę – kol jo nemoki, vaikštai su lapu ir negali fantazuoti, kurti.
Man visada buvo įdomu, ar scenoje nebaisu mirti? Apie tai prikurta tiek įvairių fantazijų.
Nededu lygybės ženklo tarp realybės ir scenos, nors emociškai daug minčių tokiu metu praslenka. Pavyzdžiui, užvakar vaidinau Džuljetą, gulėjau pašarvota... Kai kurie tekstai – tiesiog visų žmogaus baimių sankaupa. Pavyzdžiui, Džuljeta prieš nusinuodydama sako paskutinį monologą ir pradeda labai bijoti mirties. Ji kalba: „O jeigu aš ten uždusiu, tame rūsyje? O jei išsigąsiu? O jeigu miegosiu, ateis Romeo, pagalvos, kad aš mirusi – ir aš tikrai numirsiu? O jeigu...“ O juk Džuljeta tėra tik įsimylėjusi jauna mergiotė, bet kalba tai, ką tyliai sau pagalvoja kiekvienas – ar man neskaudės? O kas ten bus? Kas manęs ten laukia?
Man nebaisu vaidinti mirtį. Na, guli užsimerkusi, kartais, tiesa, mintys „užneša“: „O, guli, aha, įdomu, o kas būtų, jeigu būtų...“ Tačiau nesu prietaringa šiuo klausimu. Nemanau, kad negalima vaidinti skausmo ar mirties. Man šie tabu visiškai neįdomūs. Kas iš jų? Susikursi dar vieną baimę ir paskui su ta baime už nugaros vaikščiosi? „Oi, ne, ne, aš nemirsiu...“ – visi mes mirsime. Todėl man be galo graži scena „Romeo ir Džuljetoje“, kai jiedu įkrenta į puodą. Mus išsuka tame puode, tu sukiesi su mylimuoju ir matai saulę. O kas bus po to – tegul! Tikšt – nutrūko siūlas ir sukrito du kūnai. Bet jie jau buvo išvydę tą šviesą. Svarbu, ką matai ir jauti dabar, o kas bus, juk niekada nežinai. Tiesa, gyventi „čia ir dabar“ man sunkiai sekasi. Taip dažniausiai gyvenu spektakliuose.
O kas jums pačiai gyvenime baisiausia? Arba svarbiausia?
Man labai svarbu, kad artimi žmonės būtų sveiki. Paskutiniu metu mąstau – kad jie būtų gyvi ir sveiki. Nežinau, kodėl apie tai dabar galvoju daugiau – gal dėl to, kad laikas eina, o kartu su juo pas artimus žmones atslenka ligos. Vienus jos įveikia, kitų – ne. Regis, viską gali įveikti, viską padaryti – svarbu, kad tavo mylimieji būtų sveiki. Ir arti tavęs.
Ką tik prisiminėme Džuljetą. Dėl vaidmenų jums iš tiesų sekasi. O juk dar ir Nataša M. Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje“, Ofelija...
Esu labai dėkinga už tai. Kai atvykau iš Panevėžio, tokių vaidmenų nė iš tolo neįsivaizdavau. Buvau tokia žiopliukė. Atsimenu, atvažiavusi stoti į aktorinį vaikščiojau Gedimino prospektu ir klausinėjau, o kur čia tas prospektas... Apskritai neįsivaizdavau, kad profesija man atidarys tokius plačius vartus ir pamatysiu tiek pasaulio. Žvelgiant iš šitos pusės, turbūt esu laimingas žmogus. Bet gyvenimas juk įvairus, jame yra įvairiausių etapų, taigi ir mane aplanko mintis: „Ai, nesu gera aktorė...“ Vis susiduriu su mintimi, kad nieko nemoku ir nieko nežinau.
Net ir dabar?
Taip. Dažnai. Kiekvienas naujas spektaklis tarsi vėl nuneša į mokyklos pirmąją klasę – kad ir kiek suprastum, kad ir kiek profesionalus būtum, kad ir kiek įgūdžių turėtum... Kartais net reikia tuos įgūdžius specialiai „išjungti“, kad į viską pasižiūrėtum šviežiai. Vėl esi lyg naujas sodinukas, svogūnėlis, kuris turi užaugti. Ir nepadės jokie laimėti kristoforai – ant jų atsisėdęs į sceną neišjosi. Na, turiu nebent vieną neginčijamą privalumą – dabar jau kitam studentui galėčiau parodyti, kur yra tas prospektas (šypsosi).
Holivudo aktoriai dėl vaidmens atlieka neįtikėtinus dalykus – ant trapaus kūno prisiaugina 30 kilogramų, kartais – tiek pat raumenų, kartais nesveikai sublogsta, nusiskuta plikai ir taip toliau. Pas mus tokių dalykų, regis, nebūna.
Ko gero, kiekviena užsienio žvaigždė už savo priaugintą kilogramą gauna po milijoną! Bet vėlgi – ten rūpinamasi jų sveikata, žiūrima, kad „nenukryptų“ kraujotaka, o ir sveikatos draudimai kitokie... Bet aš tikrai gerbiu aktorius, kurie ryžtasi tokiems drastiškiems pokyčiams dėl gero vaidmens. Tokie filmai paskui nepasimiršta dešimtmečiais – pavyzdžiui, Roberto de Niro „Taksistas“, kur jis, ruošdamasis vaidmeniui, su savimi darė neįtikėtinus dalykus. Visa tai verta daryti, kai vaidmuo puikus.
Nes juk aktorystė – misija, o ne vien darbas. Tu dovanoji iliuziją, užkreti kokia nors nuotaika, atveri pasaulį, kurio žmogus galbūt niekada nepatirs. Arba sieki, kad jis pailsėtų, gautų minčių, naują impulsą gyventi. Arba tiesiog atidengi tiesą. Pavyzdžiui – žiūrėkite, šeimoje gali būti kraujomaišos, o tėvai to nemato. Arba žiūri, bet bijo ką nors spręsti, ir kas iš to išeina... Todėl nebijau rodyti kraujomaišos, nebijau bučiuotis su „broliu“, nors žiūri tėvai – nes tai pritrenkianti medžiaga. Tačiau jaučiu didžiulį malonumą ir kai žiūrovas juokiasi. Kai jam linksma ir jis ilsisi. Prajuokinti yra ne lengviau nei pravirkdyti.
Nepaisant jūsų dramatiškų vaidmenų, gyvenime atrodote „gerietė“. Ar iš tiesų tokia esate?
Baikit, aš esu baisi ir pikta. Kartais. Manyje yra visko ir aš esu visokia. Mane taip pat užplūsta velniai ir bloga nuotaika, pavydas ir pyktis... Aš irgi kaunuosi su savo baimėmis ir blogomis mintimis, o kartais tiesiog stengiuosi išgyventi – ir tada nieko negaliu duoti kitam.
Beje, kaip tik dabar vaidiname Maksimo Gorkio „Dugne“ apie dugninius žmones, kurie nieko neturi. Jie sako: „Bet man nieko ir nereikia. Aš – žmogus. O žmogus – tai skamba.“ Man atrodo, kad svarbu savęs nesumenkinti. Tai pati sau primenu. Kartais esu labai didelė pesimistė: „Aš – niekas, nieko negaliu, nesugebu...“ Negalima taip! Tu – unikalus žmogus, su klaidomis ir nesėkmėm. Ir jei norėsi – tikrai neprieisi aklavietės.
Kuo dabar užimtos jūsų mintys, ką veikėte, pavyzdžiui, šią savaitę?
Ilsėjausi po darbų. Šiaip labai mėgstu žvejoti, bet dabar daugiau žvejoju vaizduotėje. Paskutinį kartą buvau įmerkusi meškerę prieš dvejus metus. Šią vasarą svajoju pažvejoti ir pasideginti – taip įkraunu „baterijas“. Kai kas nors su manimi poilsiauja, nesupranta, kaip galiu gulėti ir gulėti be pabaigos. Sako: „Einam kur nors!“ O man nesuprantama, kam reikia ką nors veikti, jeigu galima ramiai gulėti, ilsėtis?
Apskritai man patinka maži, paprasti dalykai. Džiaugiuosi, kai atsistoju ant galvos, džiaugiuosi, kai pasivaikštau miške, skaniai pavalgau ar ką nors pagaminu. Arba kai tiesiog geras oras. Arba kai žinau, kad turėsiu vaidmenų. Nes aktoriaus šlovė nemaitina, jį maitina darbas.
Aktoriaus darbo įrankis – jo kūnas. Ar juo pasirūpinti nepamirštate?
Oi, ne! Esu švelniai prie jo prisirišusi. Turiu jausti savo kūną ir jo tonusą. To pasiekiu kasdiene disciplina, kuri man visiškai net nėra disciplina, o malonumas. Pavyzdžiui, blogai jaučiuosi, jei kokias dvi dienas praleidžiu savąją mankštą. Kūno judrumas nuo vaikystės įaugęs į kraują, todėl man patinka viskas – ir aerobika, ir šokis, ir joga, ir paprastas bėgimas. Štai dabar padariau pažangą – jau galiu išstovėti ant galvos ištisas keturias minutes! Anksčiau neišstovėdavau, o dabar stoviu ir visai patogiai jaučiuosi. Kūnas viską apskaičiuoja, jei tik duodame jam tokį šansą. Siela, beje, mums irgi daug pasakinėja. Pavyzdžiui, jei klausytume gėdos, arba kaip anksčiau sakydavo – sarmatos jausmo, turbūt savuose gyvenimuose išvengtume daug netikusių dalykų.
