Rimai, kaip jūsų gyvenime atsirado motociklas?
Motociklas arba, tiksliau, motorinės dviratės transporto priemonės „atsitiko“ būnant gal kokių 13–14 metų. Pirmasis, kaip ir daugeliui, buvo motorinis dviratis „Ryga“, kurio rėmą buvau nudažęs mėlynai, o baką ir sparnus – baltai. Tiesa, dažai buvo aliejiniai ir, greičiausiai, skirti ne metalui dažyti, nes pirmasis mano „tiuningas“ greitai nutrupėjo gabalais. Ilgai su ta „Ryga“ vargau – tai nesikūrė, tai benzinas per kraštus liejosi, bet kartais dar ir važiavo. Paskui buvo motoroleriai, vėliau ir pirmoji „Jawa“. Motociklininko teises gavau 16 metų, išeina, kad motociklą vairuoju didžiąją dalį sąmoningo gyvenimo.
Kokios iki šiol įsimintiniausios jūsų kelionės motociklu?
Kelionių būta įvairių, bet kol kas labiausiai įsimintina – praėjusiais metais organizuotas važiavimas 1931 m. lenktynių „Aplink Lietuvą“ trasa, aplankant visus pakeliui esančius baikerių klubus. Buvom sutarę, kad pagal apytikslį grafiką, ties kiekvieno rajono riba mus (važiavome trise) pasitiks rajone veikianti baikerių klubas. Nepamirštamas jausmas, kai privažiavus riboženklį pamatai dešimtis baikerių, kurie atvažiavo vien tam, kad pasisveikintų ir palydėtų iki kito rajono ribos, kur pasitinka kitas klubas ir taip aplink visą Lietuvą. Kitais metais žygį kartosime ir labai tikiuosi, kad jis taps tradiciniu.
Kodėl knygos idėja būtent tokia – orientuota į istoriją, Lietuvą?
Gyvenam Lietuvoje, važinėjam Lietuvos keliais. Norisi žinoti iš kur mes, kodėl esame tokie, kokie esame, iš kur atėjome, kur motociklizmo tradicijų šaknys. Kiekvienas žmogus privalo žinoti savo šeimos istoriją bent iki prosenelių. Kiekvienas judėjimas taip pat, nes žinojimas iš kur esi – yra tas pamatas, į kurį galima atsispirti arba atsiremti šiandienoje. Tai suteikia pasitikėjimo arba, jeigu norit, stiprybės. Man patinka žinoti, kad kitais metais Lietuvos motociklizmo judėjimas švęs 85 metų jubiliejų, jaučiuosi dalimi tos istorijos ir todėl stipresnis.
Kuo išskirtinė mūsų motociklizmo istorija?
Tai Lietuvos motociklizmo judėjimo „gimimo liudijimas“. Dar visai neseniai nieko nežinojome arba nežinojome nieko tikro apie tarpukario Lietuvos motociklistus. Žinoma, visi buvome matę fotografijų ar net lietę anuometinius motociklus, bet kokie žmonės jais važinėjo, kokios draugijos juos jungė – žinių nebuvo. Šiandien tas šydas prasiskleidė ir jau nemažai žinome apie Pirmosios Lietuvos Respublikos motociklininkus. Knygoje publikuojami visi pagrindiniai Lietuvos motociklizmo dokumentai, kurie iki šiol nepaliesti gulėjo Lietuvos Centriniame Valstybės Archyve.
Be to, įprasta, kad mažiausia žinome apie tai, kas arčiausia, t.y. save pačius. „Bikerstory.LT“ tai – pirmoji trilogijos dalis, skirta Lietuvos motociklizmo aušrai. Antroji knygas bus skirta sovietmečio laikotarpiui, trečioji – atkurtos Lietuvos motociklizmui. Darbo nemažai, bet jau niežti rankos imtis sovietmečio, nes istoriškai laike artimesnis metas gausesnis archyvais, iliustracijomis ir net amžininkais.
Kur ieškojot medžiagos knygai?
Įkvėpimu ir postūmiu ieškojimams tapo ženklelis, kuris buvo skirtas Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metinėms paminėti skirtam „Tarptautiniam konkursiniam motociklininkų suvažiavimui“, kuris įvyko 1930 m., o jį organizavo Lietuvos motociklininkų klubas. Natūraliai iškilo klausimas, koks dar klubas – 1930 m.? Pamažu kamuolys pradėjo vyniotis ir, aptikus archyve 1928 m. birželio 11 d. įregistruotus Lietuvos motociklininkų klubo įstatus, tapo aišku, kad gimsta knyga.
Motociklizmo tradicijos tada ir dabar?
Apie motociklizmo tradicijas kalbėti nėra visai paprasta. Turėkime omenyje, kad amžininkų nebėra, didžioj dalis dokumentų ar atsiminimų yra dingę per karus ir okupaciją. Žinios apie tarpukario Lietuvos motociklizmą mus pasiekia daugiausia iš to meto spaudos, kurioje dėmesio motociklams skirta nemažai. Visgi, motociklas dar buvo gana egzotiška transporto priemonė, sulaukianti nemažai aplinkinių dėmesio. Galima tikrai pasakyti, jog klubai tarpusavyje bendravo, organizavo bendras varžybas ir lenktynes. Yra išlikusių liudijimų apie tarptautinį motociklininkų bendradarbiavimą, t.y. Šiaulių motociklininkų klubo viešnages Latvijos motociklininkų klube, bendras išvykas ir vakarones. Tai ir yra tos tradicijos, kurios sieja su šiandiena. Prisiminkime žymiuosius keliautojus Antaną Paškevičių–Pošką ir Matą Šalčių, kurie motociklu nukeliavo net iki Indijos. Tiesa, jų keliai išsiskyrė, bet į tokią kelionę jie leidosi trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Didžiulė avantiūra.
Įdomu ir tai, jog motociklizmo judėjime gana aktyviai dalyvavo ir moterys. Pavyzdžiui, tame pačiame Šiaulių motociklininkų klube iš 85 narių 19 buvo moterys. Motociklininkų klubo nariais galėjo tapti bet kuris 18 metų sulaukęs Lietuvos pilietis nepaisant lyties, tikybos ar tautybės. Tai rodo tuometinių klubų, kaip ir visuomenės, kurios dalis buvo klubų nariai, atvirumą.
Žinoma, yra nemažai ir kitų įdomių detalių kaip, pvz., jog iki XX a. 4 dešimtmečio motociklų vairuotojams nereikėjo vairuotojo pažymėjimo tuo metu vadinto „šoferio liudijimu“ arba tai, jog motociklai privalėjo turėti „numerio lenteles“, bet archyvinėse nuotraukose matome, jog toli gražu ne visi šio reikalavimo laikėsi. Tarpukario spaudoje aprašytas ne vienas feljetoninis ar net anekdotinis atvejis susijęs su motociklininkais kaip, kad merginos, važinėjančios su motociklininkais turėtų apsidrausti gyvybę ir „geriau didesnei sumai“ ir t.t.
Jau tuomet vienas iš motociklininkų aksesuarų buvo kaukolės, kurios į motociklistų atributiką atkeliavo iš tam tikrų kariuomenės dalinių.
Šiandieniniai motociklininkų prioritetai, drįstu teigti, yra labai panašūs. Tiek šiandien, tiek prieš 85 metus tikslas buvo tas pats – kelias, t.y. tai, kam yra sukurtas motociklas ir kuo gyvena motociklininkai, jų, jeigu norite, filosofija.
