Sveiki. Su vaikinu draugavome beveik metus. Labai jį myliu, žinau, kad jis mane taip pat. Esu labai pavydi ir su manimi tikrai nelengva, bet viską iškęsdavome kartu. Tačiau po tiek laiko trukusių santykių jis „nebenori ir nebegali“ būti kartu. Nesuprantu jo, nes žinau ,kad tikrai mane myli. Dabar jis man viskas – visas mano gyvenimas. Neįsivaizduoju kaip reikės gyventi be jo...
Klausimus specialistei galite siųsti elektroniniu paštu: [email protected].
Asako psichologė Gitana Naudužienė:
Pavydas pažįstamas kiekvienam jausmas. Šiek tiek pavydo santykiuose gali suteikti pikantiškumo, nuolatinio jausmų šviežumo, tačiau yra riba, kurią peržengus, šis jausmas gali santykius ir sugriauti. Sunku spręsti tik iš kelių aprašytų sakinių, tačiau panašu, kad Jūsų situacijoje taip ir atsitiko. Prisiminkite, kad kuo stipriau pavydėsite, kuo daugiau kankinsite savo partnerį įtarinėjimais, priekaištais, stengsitės kontroliuoti jo elgesį, kuo labiau stengsitės apriboti jo laisvę, tuo labiau partneris stengsis išsilaisvinti ir greičiausiai įvyks, tai ko labiausiai bijojote – galite prarasti savo mylimą žmogų. Suprantu, kad Jums šiuo metu labai sunku, tačiau nepakeitus savo elgesio, sunku bus išvengti tokių pačių jo pasekmių ateityje. Svarbu, išanalizavus situaciją, padaryti sau išvadas apie tai, kas sugriovė Jūsų tarpusavio ryšį. Paanalizuokite save, kas verčia Jus pavydėti. Pavydas gali kilti iš baimės likti vienam, kai nepasitikima savimi, iš per didelio egoizmo, kai sunku suprasti kitą žmogų, egzistuoja ir projekcinis pavydas, tuomet, kai būdami neištikimi patys, pradedame tuo pačiu įtarinėti ir savo partnerį. O gal Jūs esate per daug emociškai priklausoma nuo to ką mylite? Pastaroji priežastis, sprendžiant iš paskutinių laiško eilučių, mano nuomone, yra labai reali. Aišku, jeigu mes mylime, mes visada priklausome nuo kito žmogaus, visiška emocinė nepriklausomybė, reiškia, kad nėra jokių jausmų tam žmogui, tačiau yra riba, kai ją peržengus emocinė priklausomybė tampa problema santykiams. Jeigu esant mylimam žmogui Jūs jaučiate laimę, džiaugsmą, jam nesant liūdesį ilgesį. Jus gali kankinti įvairūs įtarinėjimai, kurie gali transformuotis į nuolatinį pavydą ir priekaištus, Jūs gali kilti noras kontroliuoti kitą žmogų, jam priekaištauti, nurodinėti, užsitęsus tokiam santykių etapui, mylimas žmogus dažnai prabyla apie išsiskyrimą. Jeigu taip atsitiko, pasistenkite jam neįkyrėti, atkakliai ir priekabiai jo neieškoti, nesistengti bet kokia kaina susigrąžinti buvusius santykius, nedemonstruoti begalinės meilės: visa tai dar labiau atitolins Jūsų mylimąjį. Aišku geriausia išeitis atvirai ir nuoširdžiai (be kaltinimų, reikalavimų, emocijų, meilės prisipažinimų, bei manipuliacijų) pasikalbėti su draugu apie tai, kas atsitiko, kodėl jis priėmė tokį sprendimą, ką galėtumėt (ar negalėtumėt) pakeisti, kaip jis mato savo ateitį ir t.t. Tačiau, jeigu taip nepavyksta, pasistenkite pamilti save, rasti gyvenime kitų interesų, dėmesį nuo draugo nukreipti į save, į tai, kas Jums pačiai svarbu ir įdomu. Dažniausiai tai labai padeda, kuo Jūs labiau domėsitės savimi, gali būti, kad draugas vėl pradės domėtis Jumis. Sėkmės.
Ankstesni psichologės komentarai: apie depresijos gydymą ir santuokos nutraukimą.
